Ją išsirūpindama, bajorija nepamiršo nė savęs. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m.) nuo mokesčių javais; dabar jie, be to, buvo atleisti ir nuo pastočių, nuo pilių statymo ir remontavimo, nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio. Bajorija, trokšdama pelno, kaskart vis labiau spaudė savo valstiečius.
Bajorija, trokšdama pelno, kaskart vis labiau spaudė savo valstiečius. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Norėdama pastoti tam kelią, bajorija išreikalavo, kad į šitą privilegiją būtų įrašytas nuostatas, draudžiąs didžiajam kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. Taigi privilegija padėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje; jie nebeturėjo jokių pareigų didžiajam kunigaikščiui (valstybei), o vien tik ponams ir niekur nebegalėjo išsikelti iš jų žemių.
Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m.) nuo mokesčių javais; dabar jie, be to, buvo atleisti ir nuo pastočių, nuo pilių statymo ir remontavimo, nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio _(sidabrinės)._ Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo, nes, vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui, jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dvarų savininkams — bajorams.
Ta privilegija, be to, dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. Ją išsirūpindama, bajorija nepamiršo nė savęs. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei.