t-001vidutinis
Prieš vykdami į bendrus seimus Lietuvos atstovai rengdavo seimavimus bendrai pozicijai aptarti.
Įrodymai (1)
Išliko ne tik atskiras LDK valstybės titulas ir teritorija, bet ir atskira vykdomoji valdžia – kancleris, iždininkas, etmonas ir kt. (tik antrojoje XVIII a. pusėje ėmė rastis ir bendrų vykdomosios valdžios institucijų), atskiras iždas, kariuomenė, teismai ir teisinė sistema, kurią įformino Trečiasis Lietuvos Statutas 1588 m. Taigi Abiejų Tautų Respublika – ne unitarinė valstybė, o federacija, kurioje bendros yra tik aukščiausios valdžios institucijos – valdovas ir Seimas. Antra vertus, sudarant Liublino uniją Lietuvos diplomatai pasiekė, kad būtų išlaikytas didysis Lietuvos antspaudas, be kurio Lenkijos karaliaus sprendimai neturėjo galios Lietuvoje. Be to, prieš vykdami į bendrus seimus, Lietuvos atstovai surengdavo savo „seimavimus“ bendrai pozicijai aptarti. LLV seimuose ilgainiui įsigalėjo liberum veto teisė (sprendimai turėjo būti priimami vienbalsiai), todėl bendras Seimas niekaip negalėjo primesti Lietuvai savo valios. Taigi lenkai norėjo unitarinės valstybės, tačiau teoriškai buvo sukurta federacinė, o realiai – konfederacinė valstybė, abi sąjungos narės vykdė bendrą užsienio politiką.