Santrauka
Be to, prieš vykdami į bendrus seimus, Lietuvos atstovai surengdavo savo „seimavimus“ bendrai pozicijai aptarti.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
Nenurodyta
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Be to, prieš vykdami į bendrus seimus, Lietuvos atstovai surengdavo savo „seimavimus“ bendrai pozicijai aptarti. | c-001 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Be to, prieš vykdami į bendrus seimus, Lietuvos atstovai surengdavo savo „seimavimus“ bendrai pozicijai aptarti.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Išliko ne tik atskiras LDK valstybės titulas ir teritorija, bet ir atskira vykdomoji valdžia – kancleris, iždininkas, etmonas ir kt. (tik antrojoje XVIII a. pusėje ėmė rastis ir bendrų vykdomosios valdžios institucijų), atskiras iždas, kariuomenė, teismai ir teisinė sistema, kurią įformino Tre- čiasis Lietuvos Statutas 1588 m. Taigi Abiejų Tautų Respublika – ne uni- tarinė valstybė, o federacija, kurioje bendros yra tik aukščiausios valdžios institucijos – valdovas ir Seimas. Antra vertus, sudarant Liublino uniją Lietuvos diplomatai pasiekė, kad būtų išlaikytas didysis Lietuvos antspau- das, be kurio Lenkijos karaliaus sprendimai neturėjo galios Lietuvoje. Be to, prieš vykdami į bendrus seimus, Lietuvos atstovai surengdavo savo „seimavimus“ bendrai pozicijai aptarti. LLV seimuose ilgainiui įsigalė- jo liberum veto teisė (sprendimai turėjo būti priimami vienbalsiai), todėl bendras Seimas niekaip negalėjo primesti Lietuvai savo valios. Taigi len- kai norėjo unitarinės valstybės, tačiau teoriškai buvo sukurta federacinė, o realiai – konfederacinė valstybė, abi sąjungos narės vykdė bendrą už- sienio politiką.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |