Aisčiai gerbė ir garbino atskirus medžius, girias bei miškus, ant šakų kabino aukas ir iš medžių ošimo burdavo likimą. Senieji kalnėnai ir žemaičiai girias laikė šventomis, į jas be girių kunigo žinios nebuvo galima įžengti, o ąžuolynai ir lieknai veikė kaip sakralios garbinimo vietos.
Senieji kalnėnai ir žemaičiai girias taupė ir laikė šventomis, todėl be girių kunigo žinios į jas nebuvo galima nei įžengti, nei žalio virbelio išlaužti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Regėdami senieji tokią naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausšakėmis namuose šildės; ir taip, juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios girių kunigo niekšai ne vien žalio virbelio išlaužti, bet įžengti tenai negalėjo, negut, galą daromas, kaipo šventoj vietoj globos sau veizėjo.
Ąžuolus ir ąžuolynus kalnėnai bei žemaičiai garbino ypač stipriai, juos kirsti galėjo tik kunigai, o ąžuolynai ir lieknai veikė kaip šventos garbinimo vietos.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Ąžuolus ir ąžuolynus pervis didžiau gerbė, kurių malka pagal jų nuomonę reikėjo šventą ugnį tuoįtimpos^168 ant dievo garbės kūrinti iki pabangos^169 šio pasaulio, todėl ąžuolus kirsti, kaipo šventus medžius, patys kunigai šventais kirviais tegalėjo. Ne vien buvo perdėti^170 ant tų girių kunigai, kurie jas saugojo, bet ant didesnio jų orumo visų dideliojo ąžuolo uoksuose, šėtra^171 uždengtus, savo dievų stabus laikė ir tenai meldės, šventą ugnį kūrindami, nesgi, kaip tuojau regėsim, bažnyčių neturėjo, bet jų vietoj buvo ąžuolynai ir lieknai, kuriuose dievą šio pasaulio Perūną garbino, todėl ir tas girias it šventas vietas gerbė ir godojo.