t-001vidutinis
Vieni vokyčiai paliko be žibą rindoj savo plieno ir vario šarvose, vildamies, jog žemaičiai, pamatę plienu žirgus ir pačius ap dengtus, nedrįs ant jų pulti, būdami patys viena meškena prisidengę.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 210
Vieni vokyčiai paliko be žibą rindoj savo plieno ir vario šarvose, vildamies, jog žemaičiai, pamatę plienu žirgus ir pačius ap dengtus, nedrįs ant jų pulti, būdami patys viena meškena prisidengę. Bet juo vokyčių eilos žibėjo, juo žemaičiai narsesniai gulė, su kuriais susirėmus, vienos ugnys nuo kardų ir ragotinių žiebavo, patys kalavijonys brostviai it ąžuolai krito, kurie juo nar sesniai buvo ramdomi, juo kantresniai dar gynės sau galą daromi; ant galo vokyčiai, apkrėtę savo kūnais laukus, išguro, retas kurs beišsprūdo nuo giltinės to baisaus nuopuolio žinią į Rygą parbo- ginti. Rygoj pilionys, išgirdę tą nuokrytį, nusiminė, vieni raudojo, kiti meldės, o seni vaikams tvirtino, jog niekados nereikia leisti netikėliams prieš neti kėlius kariauti, o reikiant su jais kariauti, geriaus į Dievo valią atsiduoti ir su vienais perkrikštais te- bendrautis.