Sustiprinęs Palenkę ir Polesę, Vytautas su žmona, šeimyna, turtais ir šalininkais pasitraukė į Mazoviją pas Jonušą ir Zemovitą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302
Negalėdamas dėl gy\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.
Pasak Kojelavičiaus, Konradas Celneris parėmė Vytauto sumanymus ir su džiaugsmu nutarė pasinaudoti proga pradėti karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 303
Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio pai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į Prū- Nors Urbonas IV, Romos po- siją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragin damas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro gos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir dies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par duoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsily ginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios stokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių kapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštada liams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip užstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.
Vytautas užrašė kryžiuočiams visą Žemaitiją kaip užstatą, kad gautų tris šimtus tūkstančių kapų karo reikmėms.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 303
Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsily\nginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios\nstokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių\nkapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštada\nliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip\nužstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.\nSudarius sutartį, į grėti-\nL ietu va p ra d e d a ka-\nmas Lietuvos apygardas iš\nrą su k ry žiu o č ia is\ndviejų pusių įsiveržė nioko\ntojų pulkai: iš Prūsijos per\nNemuną ir iš Livonijos per Dauguvą. Sunkus sve\ntimšalių pradėtas karas, tačiau žmonės dėl to nelabai\nbūgštavo, atsimindami, jog anksčiau daug kartų lietu\nviai savo ginklais buvo atrėmę kryžiuočių antpuolius.
Sustiprinęs Palenkę ir Polesę bei įkurdinęs vokiečių įgulas keliose pilyse, Vytautas su šeima ir šalininkais pasitraukė į Mazoviją.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302
Negalėdamas dėl gy\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir dies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par duoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsily ginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios stokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių kapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštada liams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip užstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją. Sudarius sutartį, į grėti- L ietu va p ra d e d a ka- mas Lietuvos apygardas iš rą su k ry žiu o č ia is dviejų pusių įsiveržė nioko tojų pulkai: iš Prūsijos per Nemuną ir iš Livonijos per Dauguvą.