Vytauto pasitraukimas į Mazoviją, perėjimas pas kryžiuočius ir karo su kryžiuočiais pradžia
4 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Sustiprinęs Palenkę ir Polesę, Vytautas su žmona, šeimyna, turtais ir šalininkais pasitraukė į Mazoviją pas Jonušą ir Zemovitą. Pasak Kojelavičiaus, Konradas Celneris parėmė Vytauto sumanymus ir su džiaugsmu nutarė pasinaudoti proga pradėti karą. Vytautas užrašė kryžiuočiams visą Žemaitiją kaip užstatą, kad gautų tris šimtus tūkstančių kapų karo reikmėms.
Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.
Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokeriopai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos širdies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet parduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsilyginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios stokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių kapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštadaliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip užstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.
Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsilyginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios stokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių kapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštadaliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip užstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją. Sudarius sutartį, į grėtiL ietu va p ra d e d a kamas Lietuvos apygardas iš rą su k ry žiu o č ia is dviejų pusių įsiveržė niokotojų pulkai: iš Prūsijos per Nemuną ir iš Livonijos per Dauguvą. Sunkus svetimšalių pradėtas karas, tačiau žmonės dėl to nelabai būgštavo, atsimindami, jog anksčiau daug kartų lietuviai savo ginklais buvo atrėmę kryžiuočių antpuolius.
Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.