Po Kiškos žygio Vasilijus, Maskvos kunigaikštis, pasiūlė karaliui sudaryti taiką ir atsiųsti didesnių įgaliojimų legatus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 605
Štai todėl Jonui Sapiegai, val\ndančiam karaliaus vardu Vi-\nT a ik a su m a sk v ė n a is\ntebską, buvo pavesta susitar\nti su kunigaikščio Vasilijaus\npasiuntiniais dėl taikos sąlygų. Jie susitarė šitaip. Ir\nviena, ir kita šalis be jokių išlygų paleisianti į laisvę\nbelaisvius, pirmiausia tuos, kurie paimti prie Vedro-\nšos. Pilys bus atstatomos ta tvarka, kuri sužymėta anks\nčiau sudarytoje sutartyje. Nedelsiant turi būti grąžinta\nkaraliui tai, ką Mykolas Glinskis esąs užėmęs kara\nliaus valdose ar kaip savo tėvoniją, ar kaip Lietuvos\ndidžiųjų kunigaikščių beneficiją ar pagaliau jėga už\ngrobęs ir įkurdinęs ten savo įgulas, o jis pats privalo\nlikti Maskvos kunigaikštystėje kaip tremtinys, neturė\ndamas jokios vilties kada sugrįžti.
Paskelbus taikos su maskvėnais sąlygas, dalis žmonių reiškė nepasitenkinimą paskutiniuoju susitarimo straipsniu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 606
Nedelsiant turi būti grąžinta karaliui tai, ką Mykolas Glinskis esąs užėmęs kara liaus valdose ar kaip savo tėvoniją, ar kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių beneficiją ar pagaliau jėga už grobęs ir įkurdinęs ten savo įgulas, o jis pats privalo likti Maskvos kunigaikštystėje kaip tremtinys, neturė damas jokios vilties kada sugrįžti. Nusikalstamai pa laikę maištą jo giminaičiai bei globotiniai, perėję į Maskvos kunigaikštystę, irgi turi ten pasilikti, o kol kas neišsikraustę iš Lietuvos privalo ten išvykti. Pa skelbus taikos sąlygas, kai kas reiškė nepasitenkinimą paskutiniuoju susitarimo straipsniu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Visus ap ėmė baimė: iš pradžių pasileido bėgti eiliniai kariai, o po to ir vadai, užsikrėtę paprastųjų karių baime: me tę stovyklą bei gurguoles, spruko ligi pat Maskvos. Iš dalies priešą sumušęs, iš dalies išvaikęs, Kiška, di džiuodamasis savo žygiu ir gausiu grobiu, bet nenorė damas, kad jam išeitų taip, kaip atsitiko Ostrogiškiui prie Vedrošos, tai yra vengdamas traukti atviromis vie tomis ir bėgančiam priešui rodyti, kokia maža jo ka riauna, nuvedė visus savo M a sk v o s k u n ig a ik š- vyrus atgal pas karalių. Va žis V a siliju s pra šo silijus, Maskvos kunigaikštis, ta ik o s išgąsdintas šitokios nesėk mės, o labiausiai Viazmos, Možaisko, Belajos, Riazanės ir Rževo apylinkių nunio kojimo, bematant primiršo buvusį narsumą. Neilgai trukus pasiuntęs tarpininką, jis pareiškė karaliui norįs su juo sudaryti taiką ir dėl to galįs atsiųsti didesnių įgaliojimų turinčius legatus, jeigu karalius sutinkąs daugiau nebelieti krikščionių kraujo.