t-001vidutinis
Tą išgirdęs, mistras Volkvinas, pa likęs Eželio saloj kuresarus, turėjo grįžti apent į Padaugavį žemaičių grėsti nuo terionių, kursai, pa ilsinęs truputį savo kariauną, puolė į Žemgalius ir tenai su žemaičiais smarkiose skardmūšose grūmės, kurių vienoj vietoj.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Tą išgirdęs, mistras Volkvinas, palikęs Eželio saloj kuresarus, turėjo grįžti apent į Padaugavį žemaičių grėsti nuo terionių, kursai, pailsinęs truputį savo kariauną, puolė į Žemgalius ir tenai su žemaičiais smarkiose skardmūšose grūmės, kurių vienoj vietoj būk 1600 paklojęs ir didį grobį jiems atėmęs, vienok ne be mažo nuokryčio savųjų1*Utenis, norėdamas atmonyti kalavijonims savo 1227 nuokrytį, sukėlęs žemaičius ir žemgalius, gulė į Padaugavį ir apygardas pilės Ašradės baisiai baisesniai nuteriojo, kurios kamendotas Markvardas, pagrobęs skubinai ką galėdamas meldžionų ir perkrikštų, ryto metą ėmė vyti žemaičius, kuriuos panokęs staiga antpuolė ir, 500 joties karvietėj paklojęs, grobį iškratė. Vesterį patį buvo bepusrytuojantį užlenkęs, kursai, tame sambrūzdy nebgalėdamas benutverti ginklą, pagrobęs degantį pagalį iš ugnies, užsiautė taip stipriai pačiam Markvardui per žandą, jog dantys ištrupėjo, ir tuomi pragumu pats paspruko. Abažas vienok žemaičių ir 200 joties teko vokyčiams į ranką2**.