t-001vidutinis
Tą išgirdęs, mistras Volkvinas, pa likęs Eželio saloj kuresarus, turėjo grįžti apent į Padaugavį žemaičių grėsti nuo terionių, kursai, pa ilsinęs truputį savo kariauną, puolė į Žemgalius ir tenai su žemaičiais smarkiose skardmūšose grūmės, kurių vienoj vietoj.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Tą išgirdęs, mistras Volkvinas, pa likęs Eželio saloj kuresarus, turėjo grįžti apent į Padaugavį žemaičių grėsti nuo terionių, kursai, pa ilsinęs truputį savo kariauną, puolė į Žemgalius ir tenai su žemaičiais smarkiose skardmūšose grūmės, kurių vienoj vietoj būk 1600 paklojęs ir didį grobį jiems atėmęs, vienok ne be mažo nuokryčio savų jų1*- Utenis, norėdamas atmonyti kalavijonims savo 1227 nuokrytį, sukėlęs žemaičius ir žemgalius, gulė į Padaugavį ir apygardas pilės Ašradės baisiai bai- sesniai nuteriojo, kurios kamendotas Markvardas, pagrobęs skubinai ką galėdamas meldžionų ir per krikštų, ryto metą ėmė vyti žemaičius, kuriuos pa nokęs staiga antpuolė ir, 500 joties karvietėj pa klojęs, grobį iškratė. Vesterį patį buvo bepusrytuo- jantį užlenkęs, kursai, tame sambrūzdy nebgalėda- mas benutverti ginklą, pagrobęs degantį pagalį iš ugnies, užsiautė taip stipriai pačiam Markvardui per žandą, jog dantys ištrupėjo, ir tuomi pragumu pats paspruko. Abažas vienok žemaičių ir 200 joties te ko vokyčiams į ranką2**.