Smolenską užėmęs valdovas, kurį Narbutas vadina didžiuoju kunigaikščiu, paskelbė, kad kunigaikštystę reikia labiau globoti nuo totorių jungo ir Rusios kunigaikščių, nei galėjo Glėbas. Smolensko kunigaikštystė, kaip nurodo Narbutas, tapo Lietuvos provincija, valdoma Jomanto ir Bazilijaus Boreikio, o kunigaikščiui Glėbui atiteko Polonos miestas.
Smolenską užėmęs valdovas, kurį Narbutas vadina didžiuoju kunigaikščiu, paskelbė, kad kunigaikštystę reikia labiau globoti nuo totorių jungo ir Rusios kunigaikščių, nei galėjo Glėbas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Taigi netrukus kunigaikštis Glėbas atvyko su visa savo bajorų taryba ir pirmaisiais miesto asmenimis; jie atnešė įprastų dovanų, draugiškum ą parodydam i; betgi didysis kunigaikštis ne to pageidavo; įsakė visus kartu su jų kunigaikščiu saugoti sargybą pristačius, miestą užėmė ir įkurdino ten savo žmones. Kunigaikščiui Jurgiui tokiomis aplinkybėmis pavyko pabėgti į Riazanę. O sprendimą paskelbė tokį: kadangi Smolensko kunigaikštystė, nuo seno esanti Lietuvos vasalinėje priklausomybėje, yra reikalinga didesnės globos, saugant nuo totorių jungo ir jam pavaldžių Rusios kunigaikščių, negu kad jai gali suteikti kunigaikštis Glėbas, su savo broliu ir kai kuriais bajorais
Smolensko kunigaikštystė, kaip nurodo Narbutas, tapo Lietuvos provincija, valdoma Jomanto ir Bazilijaus Boreikio, o kunigaikščiui Glėbui atiteko Polonos miestas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Smolensko kunigaikštystė, savo pačios ir visos valstybės labui, nuo šiol tampa Lietuvos provincija, valdoma dviejų vietininkų. Jais šį kartą skiriami Jomantas ir Bazilijus Boreikis, garsūs Lietuvos didikai. Kunigaikštis Glėbas gauna Polonos miestą su plačiai nusidriekusiais aplinkiniais valsčiais. Bajorams bus atleista su sąlyga, jei priesaika patvirtins ištikimybę ir priklausomybę Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.