Lietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuvosistorija

Istorinis įvykis

Skomanto mirtis

2 teiginiai3 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Skomantas mirties patale broliui Konradui pasakojo, kad prieš atsivertimą buvo pagerbęs pagrobtą Marijos ir jos sūnaus paveikslą.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 173

Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti“. Sitai pasakęs, laimingai atidavė viešpačiui sielą.
t-002vidutinis

Dusburgietis teigia, kad apie Skomanto mirtį Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu.

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 173

Štai koks iš aukščiausiojo malonės nuostabus atsivertimas ir pasikeitimas, štai Skomantas, anksčiau be saiko persekiojęs dievo bažnyčią, dabar tapo karštu tikėjimo gynėju ir garbingu krikščionių tautos vadu. Mirties patale gulėdamas, jis, paklaustas brolio Konrado, Baigos kunigo, kodėl susilaukęs iš viešpaties šitokios malonės įtikėti Kristumi, atsakė: „Prieš savo atsivertimą nieko gera nesu padaręs, gal tik tą vienui vieną darbą, kad, netikėliams pagrobus Lenkijoje švenčiausiosios mergelės Marijos bei jos sūnaus paveikslą ir jį pusiau perpjovus, pakėliau jį nuo žemės, nuvaliau savo drabužiais ir padėjau ten, kur jam dera būti“. Sitai pasakęs, laimingai atidavė viešpačiui sielą.