Kojelavičius rašo, kad Vasilijus laiške per Bonfalą Dimitrovičių teisino maskvėnus ir kaltę vertė karaliaus pasiuntiniams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 650
Mat, kai karalius Žygimantas tris kartus nusiskundė, pasiųsdamas tą patį Daugirdą, kad Didžiųjų Lukų vaivada skriaudžia Usviatų gyventojus, Starodubo — Liubečo, kiti — Kričevo ir Čečersko, Vasilijus dievagodamasis tvirtino, kad visa tai atsitiko be jo žinios bei noro, ir žadėjo pasirūpinti, kad kaltininkai atsilygintų už padarytas skriaudas ir kad ateityje niekas neduotų dingsties naujiems skundams. Šitaip laiškuose aiškinosi ir Žygimantas, atsakydamas į Vasilijaus skundus. Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu karaliaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti.
Popiežiaus, imperatoriaus ir Romos karaliaus pasiuntiniai, suderinę planus su karaliumi, pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 651
Suderinę su karaliumi savo planus, popiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiuntiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur iš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol laukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Maskvos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smolenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Naujųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.
Maskvėnų metraščiai mini popiežiaus Klemenso legatą Joną Frentijulijų, grafo Leonardo ir Zigmanto Herberšteino pasiuntinybes.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 650
Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smolenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Naujųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos. Maskvėnų metraščiai mini popiežiaus Klemenso legatą Joną Frentijulijų, imperatoriaus Karolio V — grafą Leonardą ir karaliaus Ferdinando — Zigmantą Herberšteiną.
Per šešerių metų paliaubas Vasilijus pasilaikė Smolenską, bet atsisakė Smolensko didžiojo kunigaikščio titulo.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 651
Suderinę su karaliumi savo planus, popiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiuntiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur iš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol laukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Maskvos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smolenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Naujųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 650
Mat, kai karalius Žygimantas tris kartus nusiskundė, pasiųsdamas tą patį Daugirdą, kad Didžiųjų Lukų vaivada skriaudžia Usviatų gyventojus, Starodubo — Liubečo, kiti — Kričevo ir Čečersko, Vasilijus dievagodamasis tvirtino, kad visa tai atsitiko be jo žinios bei noro, ir žadėjo pasirūpinti, kad kaltininkai atsilygintų už padarytas skriaudas ir kad ateityje niekas neduotų dingsties naujiems skundams. Šitaip laiškuose aiškinosi ir Žygimantas, atsakydamas į Vasilijaus skundus. Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu karaliaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti.