Maskvėnų metraščiai mini popiežiaus Klemenso legatą Joną Frentijulijų, grafo Leonardo ir Zigmanto Herberšteino pasiuntinybes.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 650
Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską\ntik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smo\nlenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Nau\njųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos. Maskvėnų\nmetraščiai mini popiežiaus Klemenso legatą Joną Fren-\ntijulijų, imperatoriaus Karolio V — grafą Leonardą ir\nkaraliaus Ferdinando — Zigmantą Herberšteiną.
Kojelavičius rašo, kad Vasilijus laiške per Bonfalą Dimitrovičių teisino maskvėnus ir kaltę vertė karaliaus pasiuntiniams.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 650
Mat, kai karalius Žygimantas tris kartus nusiskundė, pasiųs damas tą patį Daugirdą, kad Didžiųjų Lukų vaivada skriaudžia Usviatų gyventojus, Starodubo — Liubečo, kiti — Kričevo ir Čečersko, Vasilijus dievagodamasis tvirtino, kad visa tai atsitiko be jo žinios bei noro, ir žadėjo pasirūpinti, kad kaltininkai atsilygintų už pa darytas skriaudas ir kad ateityje niekas neduotų dings ties naujiems skundams. Šitaip laiškuose aiškinosi ir Žygimantas, atsakydamas į Vasilijaus skundus. Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu kara liaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti.
Popiežiaus, imperatoriaus ir Romos karaliaus pasiuntiniai, suderinę planus su karaliumi, pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 651
Suderinę su karaliumi savo planus, \npopiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiun\ntiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur \niš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol \nlaukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Mask\nvos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską \ntik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smo\nlenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Nau\njųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu kara liaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti. Be to, paprašė karalių nutraukti visiems laikams nuo latinius ginčus ir atsiųsti įgaliotus legatus, kurie ga lop susitartų dėl taikos ir tikrų abiejų tautų sienų. rim a s su P rū sijo s siuntimą į Maskvą vėlesniam atsiųsti legatus, ta pačia proga nusiskųsdamas dėl nau jų skriaudų.