Šešerių metų paliaubos su Maskva ir Maskvos valdovo titulo pripažinimas
4 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Maskvėnų metraščiai mini popiežiaus Klemenso legatą Joną Frentijulijų, grafo Leonardo ir Zigmanto Herberšteino pasiuntinybes. Per šešerių metų paliaubas Vasilijus pasilaikė Smolenską, bet atsisakė Smolensko didžiojo kunigaikščio titulo. Kojelavičius rašo, kad Vasilijus laiške per Bonfalą Dimitrovičių teisino maskvėnus ir kaltę vertė karaliaus pasiuntiniams.
Suderinę su karaliumi savo planus, popiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiuntiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur iš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol laukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Maskvos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smolenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Naujųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.
Mat, kai karalius Žygimantas tris kartus nusiskundė, pasiųsdamas tą patį Daugirdą, kad Didžiųjų Lukų vaivada skriaudžia Usviatų gyventojus, Starodubo — Liubečo, kiti — Kričevo ir Čečersko, Vasilijus dievagodamasis tvirtino, kad visa tai atsitiko be jo žinios bei noro, ir žadėjo pasirūpinti, kad kaltininkai atsilygintų už padarytas skriaudas ir kad ateityje niekas neduotų dingsties naujiems skundams. Šitaip laiškuose aiškinosi ir Žygimantas, atsakydamas į Vasilijaus skundus. Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu karaliaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti.
Mat, kai karalius Žygimantas tris kartus nusiskundė, pasiųsdamas tą patį Daugirdą, kad Didžiųjų Lukų vaivada skriaudžia Usviatų gyventojus, Starodubo — Liubečo, kiti — Kričevo ir Čečersko, Vasilijus dievagodamasis tvirtino, kad visa tai atsitiko be jo žinios bei noro, ir žadėjo pasirūpinti, kad kaltininkai atsilygintų už padarytas skriaudas ir kad ateityje niekas neduotų dingsties naujiems skundams. Šitaip laiškuose aiškinosi ir Žygimantas, atsakydamas į Vasilijaus skundus. Galop Vasilijus per karaliaus pasiuntinį Bonfalą Dimitrovičių taip surašė laišką, kaip visuomet daro maskvėnai, tai yra saviškius išteisindamas, o visą bėdą suversdamas karaliaus pasiuntiniams. Jis tvirtino, kad, rūpestingai susipažinus su visu reikalu, ir jam, ir jo vaivadoms bei patarėjams paaiškėjo, kad maskvėnai nieko nėra skriaudę, bet patys buvę daug kartų skriaudžiami, jo vaivados gynę nuskriaustųjų teises, tuo tarpu karaliaus atstovai nenorį jo nei suprasti, nei pripažinti.
Suderinę su karaliumi savo planus, popiežiaus, imperatoriaus bei Romos karaliaus pasiuntiniai pirmieji iškeliavo į Maskvos kunigaikštystę, kur iš paskos turėjo leistis ir karaliaus legatai, turėję tol laukti pasienyje, kol jiems būsią leista įžengti į Maskvos žemę. Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smolenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Naujųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos.
Pirmoji pasiuntinybė patraukė į Možaiską tik tada, kai gavo žinią, jog karaliaus legatai Smolenske. Vis dėlto, kaip rodo mano šaltiniai, iki Naujųjų metų nepradėta kalbėtis dėl taikos. Maskvėnų metraščiai mini popiežiaus Klemenso legatą Joną Frentijulijų, imperatoriaus Karolio V — grafą Leonardą ir karaliaus Ferdinando — Zigmantą Herberšteiną.