Salyno sutartis

PDF 79

1398 m. Gardine padarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas: 1. Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam pa­ dėti pastatyti dvi ar tris pilis. 2. Abi pusės prižadėjo paleisti belaisvius, jų skaičiuj ir Vytauto brolį Zigmantą. 3. Vytautas padės užkariauti Ordinui Pskovą, o šis Vytautui — Naugardą D. 4. Nepraleis jokios kariuomenės per savo žemes, einančios prieš kryžiuočius. 5. Jei Ordinas pageidautų, Vytautas turi, jei tokia jo būtų valia, pasistengti, kad ta sutartis būtų patvir­ tinta Jogailos^1 ). Iškilmingas tos sutarties ratifikavimas (patvir­ tinimas) įvyko tų pačių metų spalių 12 d. Salyno saloj (Ne­ mune). Dalyvavo Prūsų ir Livonijos Ordinų magistrai, Var­ mijos ir Sambijos vyskupai ir daug komtūrų. Iš lietuvių pusės dalyvavo Vytautas su žmona Ona, daugybė kunigaikščių, bajo­ rų ir palydovų.

PDF 180

sta 1398 m. spalių mėn. 12 d. Salyne Vytauto ir kryžiuočių ma­\ngistro suvažiavimas^1 ). Vytautas atvyko su puikia ir gau­\nsia svita. Čia jisai, laikydamas save aukščiausiu Lietuvos kun.\n(nors tas titulas priklausė tik Jogailai; jo vartojimas, sako Koch.,\nyra aiškus Vytauto stokojimas lojalumo Jogailai ir Lenkijai),\natidavė Ordinui visą Žemaitiją^2 ), o iškilmingai patvirtindamas\nvisus reikalavimus kryžiuočių, besigrumiančių tuo metu su Len­\nkija dėl Dobrynės, nutraukė visus ryšius su Karūna

PDF 180

Šiaip ar taip Vy­ tauto užsimojimai, grasinimai Lenkijai, buvo jo galybės ženklas. Tą jis pareiškė ir tame suvažiavime, tituluodamas save „aukščiau­ siuoju Lietuvos ir Rusijos kun.“, ir kas labiausiai ypatinga, kad leido savo kunigaikščiams ir didikams paskelbti save Lietuvos ir Rusijos karalium. Visa tai buvo Vytauto galybės gestas Len­ kijos pusėn, grasinimas unijai.

PDF 333

Salyno « amžinoji » taika, kurios pastovus įgyvendinimas būtų\nreiškęs ne tik grynai lietuvių gyvenamų žemių atidavimą ordinui,\nbet ir visišką Lietuvos nustūmimą nuo jūros, palietė dar kitus

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi­ nimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsa­ kymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai — ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo Karūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.

PDF 333

Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuo­ čiams užleido visus Žemaičius. Salyno akte pirmą kartą apytikriai buvo nužymėtos ordinui tenkančių žemių sienos. Žemaičiuose jos ėjo Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo pratęstos (Mūšos upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru, netoli dabartinių Biržų), paskui tiesiai į šiaurę iki Pskovo respublikos valdų.

PDF 333

b. Salyno suvažiavimas ir jo reikšmė. — 1396 m. jau buvo pa­ darytos paliaubos, o 1398.IV.23 d. surašyta preliminarinė taika Gardine, kur, be kitų, iš ordino pusės dalyvavo komtūrai: Elbingo — Kyburgas ir Ragainės -— M. Salzbacbas^4. Tą patį rudenį (X.12), susivažiavę arti Nevėžio žiočių Nemuno saloje — « Salyne », kiek žemiau Kulautuvos^5 , Vytautas ir K. Jungingenas galutinai patvir­ tino sutartį^6.