Vasilijus reikalavo, kad karaliaus pasiuntiniai atvyktų į Maskvą tęsti taikos derybų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 647-648
Šie ilgai\naiškino kunigaikščiui Vasilijui, kad jeigu jam nuošir\ndžiai rūpinti taika, turįs taikytis tomis sąlygomis, ku\nriomis kitados buvusi sudaryta sutartis tarp jo senelio\nVasilijaus ir karaliaus Kazimiero, arba tomis, kurias\n6 4 9\n\n## Puslapis 648\n\nbuvo sutarę karalius Aleksandras ir jo tėvas Ivanas\nVasiljevičius. Kadangi Maskvos didikai atkirto, kad ne\ngali būti nė kalbos apie šitokias sąlygas, pradėta derė\ntis dėl kitokių taikos formulių. Vis dėlto ir šie legatai\ntiek pat tepešė, kiek ir ankstesnės pasiuntinybės, ka\ndangi maskvėnai nenorėjo grąžinti ne tik Smolensko\nžemės, bet ir nė vieno kaimo, atimto iš Lietuvos; po\nilgų kivirčų pasiuntiniams nebeliko nieko kito, kaip, ne\nsusitarus dėl taikos, išvykti iš Maskvos.
Maskvos didikams atmetus siūlytas taikos sąlygas, Lietuvos legatai pradėjo derėtis dėl kitokių taikos formulių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 647-648
Šie ilgai\naiškino kunigaikščiui Vasilijui, kad jeigu jam nuošir\ndžiai rūpinti taika, turįs taikytis tomis sąlygomis, ku\nriomis kitados buvusi sudaryta sutartis tarp jo senelio\nVasilijaus ir karaliaus Kazimiero, arba tomis, kurias\n6 4 9\n\n## Puslapis 648\n\nbuvo sutarę karalius Aleksandras ir jo tėvas Ivanas\nVasiljevičius. Kadangi Maskvos didikai atkirto, kad ne\ngali būti nė kalbos apie šitokias sąlygas, pradėta derė\ntis dėl kitokių taikos formulių. Vis dėlto ir šie legatai\ntiek pat tepešė, kiek ir ankstesnės pasiuntinybės, ka\ndangi maskvėnai nenorėjo grąžinti ne tik Smolensko\nžemės, bet ir nė vieno kaimo, atimto iš Lietuvos; po\nilgų kivirčų pasiuntiniams nebeliko nieko kito, kaip, ne\nsusitarus dėl taikos, išvykti iš Maskvos.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 646
Magistras, už didelius pinigus pasisam dęs Vokietijoje dešimt tūkstančių algininkų, įsiveržė su šia kariuomene, vedama maršalo Ditricho fon Šen- bergo, į tas Prūsijos apygardas, kurios priklausė kara liui. Vis dėlto Ditrichas, ryžęsis po pirmųjų sėkmingų kovų kur kas didesniems žy- K ry žiu o č ių m a g istra s giams, nei turėjo jėgų, pra simi ušamas P rū sijo je žudė visą kariuomenę. Už ėmęs pasidavusį Tčevą bei Ornetą, patraukė į Gdanską, bet čia patyrė didelių nuostolių. Ir karo pabūklai, šaudantys nuo sienų, ir dažni išpuoliai taip pakirto jo jėgas, kad neteko ketu rių tūkstančių vyrų. Po šios nesėkmės užgriuvo kita — nepaprastas badas, kuris gyvuosius taip išsekino, kad jie vargiai begalėjo išlaikyti rankose ginklą, galop ir tie padėjo galvas, atskubėjus iš Lenkijos bei Lietuvos karaliaus pulkams.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šie ilgai aiškino kunigaikščiui Vasilijui, kad jeigu jam nuošir džiai rūpinti taika, turįs taikytis tomis sąlygomis, ku riomis kitados buvusi sudaryta sutartis tarp jo senelio Vasilijaus ir karaliaus Kazimiero, arba tomis, kurias 6 4 9 buvo sutarę karalius Aleksandras ir jo tėvas Ivanas Vasiljevičius. Kadangi Maskvos didikai atkirto, kad ne gali būti nė kalbos apie šitokias sąlygas, pradėta derė tis dėl kitokių taikos formulių. Vis dėlto ir šie legatai tiek pat tepešė, kiek ir ankstesnės pasiuntinybės, ka dangi maskvėnai nenorėjo grąžinti ne tik Smolensko žemės, bet ir nė vieno kaimo, atimto iš Lietuvos; po ilgų kivirčų pasiuntiniams nebeliko nieko kito, kaip, ne susitarus dėl taikos, išvykti iš Maskvos.