Kojelavičiaus pasakojime Maskvos kunigaikštis Ivanas netikėtai įsiveržė į Livoniją su kariuomene, kurią sakėsi telkęs karui prieš skitus ir švedus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 699
Po magistro ir kiti riteriai prisiekė laikytis šių sąlygų; susitarimo raš tus patvirtino savo parašais, be magistro, dar du rite rių išrinkti vyrai: Henrikas Štendichas, Kuldygos kom tūras, ir Kristupas iš Viljandžio, krašto maršalas. Numalšinęs Livoniją ir iš siuntęs į Maskvą Palenkės vaivadą Vasilijų Tiškevičių, maršalą Mykolą Pašušvinskį bei Lietuvos raštininką Joną Gaiką, turėjusius derėtis su maskvėnais dėl taikos, kara lius iš stovyklos patraukė į Lenkiją, manydamas, jog ateina visuotinės ramybės me tas. Tuo tarpu Maskvos kunigaikštis Ivanas netikėtai įsi veržė į Livoniją su visa kariuomene, kurią sakėsi telkęs karui prieš skitus ir švedus, baimindamasis, matyt, kad Augustas pirmas neužimtų šio krašto.
Maskvėnai su 120 tūkstančių vyrų kariuomene netrukus užėmė didelę Livonijos dalį, įskaitant Viljandį ir Dorpatą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 698
Maskvėnai, į šį žygį patraukę\nsu šimtu dvidešimt tūkstančių vyrų, netrukus užėmė\ndidelę Livonijos dalį, be kita ko, Viljandį ir Dorpatą.\nViljandyje į priešų rankas pakliuvo pats magistras Fiur-\nstenbergas, bet niekur neradau parašyta, ar gyvas, ar\nžuvęs. Apiplėšęs Dorpatą, išsivarė į nelaisvę miesto bei\napygardos valdytoją Dorpato vyskupą ir visą dvasinin\nkų kolegiją.
Prie Pasvalio sustojus kariuomenei, karalius įsakė Mikalojui Radvilai su lengvaisiais raiteliais įsiveržti į Livoniją ir nusiaubti priešo kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 698
Kai pulkai sustojo S ė k m in g a s ž y g is į Li- prie Pasvalio, įsakė Mikalo- v o n iją j ui Radvilai patraukti į prie kį su lengvųjų raitelių vėlia vomis, įsibrauti į Livoniją ir nusiaubti priešo kraštą. Fiurstenbergas pasiryžo iš paskutiniųjų ginti savo žemę ir tam tikslui sutelkė aštuonis tūkstančius samdytinės raitijos bei kelis tūkstančius pėstininkų, greitosiomis sutelktų ir apginkluotų kaimiečių. Jis nė nemanė, jog karalius jį užpuls visomis jėgomis, ir todėl vylėsi galė siąs atsilaikyti su turima kariuomene. Iš žvalgų sužino jęs, kokia didžiulė karaliaus kariuomenė, bemat paliovė galvojęs apie karą ir, tarpininkaujamas imperatoriaus Ferdinando pasiuntinio, buvusio magistro stovykloje, paprašė taikos, maldaudamas atleisti už tai, ką buvo padaręs.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Iš žvalgų sužino jęs, kokia didžiulė karaliaus kariuomenė, bemat paliovė galvojęs apie karą ir, tarpininkaujamas imperatoriaus Ferdinando pasiuntinio, buvusio magistro stovykloje, paprašė taikos, maldaudamas atleisti už tai, ką buvo padaręs. Karalius, išleidęs šiam karo žygiui galybę pi nigų, ne taip jau labai norėjo siūlomos taikos, kuri jam rodėsi būsianti kol kas tik nuostolinga. Kadangi už pergalę reikėtų mokėti nekaltų žmonių krauju ir gy vybe, jis pasiuntiniui vis dėlto atsakė, jog nepriešta rausiąs taikai, jeigu magistras asmeniškai jos paprašy siąs ir kuo greičiausiai paleisiąs iš kalėjimo bei sugrą žinsiąs į sostą arkivyskupą.