Maskvos valdovo įsiveržimas į Livoniją ir Viljandžio bei Dorpato užėmimas
3 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Kojelavičiaus pasakojime Maskvos kunigaikštis Ivanas netikėtai įsiveržė į Livoniją su kariuomene, kurią sakėsi telkęs karui prieš skitus ir švedus. Maskvėnai su 120 tūkstančių vyrų kariuomene netrukus užėmė didelę Livonijos dalį, įskaitant Viljandį ir Dorpatą. Prie Pasvalio sustojus kariuomenei, karalius įsakė Mikalojui Radvilai su lengvaisiais raiteliais įsiveržti į Livoniją ir nusiaubti priešo kraštą.
Po magistro ir kiti riteriai prisiekė laikytis šių sąlygų; susitarimo raštus patvirtino savo parašais, be magistro, dar du riterių išrinkti vyrai: Henrikas Štendichas, Kuldygos komtūras, ir Kristupas iš Viljandžio, krašto maršalas. Numalšinęs Livoniją ir išsiuntęs į Maskvą Palenkės vaivadą Vasilijų Tiškevičių, maršalą Mykolą Pašušvinskį bei Lietuvos raštininką Joną Gaiką, turėjusius derėtis su maskvėnais dėl taikos, karalius iš stovyklos patraukė į Lenkiją, manydamas, jog ateina visuotinės ramybės metas. Tuo tarpu Maskvos kunigaikštis Ivanas netikėtai įsiveržė į Livoniją su visa kariuomene, kurią sakėsi telkęs karui prieš skitus ir švedus, baimindamasis, matyt, kad Augustas pirmas neužimtų šio krašto.
Maskvėnai, į šį žygį patraukę su šimtu dvidešimt tūkstančių vyrų, netrukus užėmė didelę Livonijos dalį, be kita ko, Viljandį ir Dorpatą. Viljandyje į priešų rankas pakliuvo pats magistras Fiurstenbergas, bet niekur neradau parašyta, ar gyvas, ar žuvęs. Apiplėšęs Dorpatą, išsivarė į nelaisvę miesto bei apygardos valdytoją Dorpato vyskupą ir visą dvasininkų kolegiją.
Kai pulkai sustojo S ė k m in g a s ž y g is į Liprie Pasvalio, įsakė Mikalov o n iją j ui Radvilai patraukti į priekį su lengvųjų raitelių vėliavomis, įsibrauti į Livoniją ir nusiaubti priešo kraštą. Fiurstenbergas pasiryžo iš paskutiniųjų ginti savo žemę ir tam tikslui sutelkė aštuonis tūkstančius samdytinės raitijos bei kelis tūkstančius pėstininkų, greitosiomis sutelktų ir apginkluotų kaimiečių. Jis nė nemanė, jog karalius jį užpuls visomis jėgomis, ir todėl vylėsi galėsiąs atsilaikyti su turima kariuomene. Iš žvalgų sužinojęs, kokia didžiulė karaliaus kariuomenė, bemat paliovė galvojęs apie karą ir, tarpininkaujamas imperatoriaus Ferdinando pasiuntinio, buvusio magistro stovykloje, paprašė taikos, maldaudamas atleisti už tai, ką buvo padaręs.