Metraštininkai nurodo, kad po didžiojo kunigaikščio mirties Manvydas vadovavo kariuomenei, o septyni Gedimino sūnūs prisiekė atkeršyti kryžiuočiams.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 65
M et raštininkai sutaria1, kad, siekdam a atkeršyti už didžiojo ku nigaikščio mirtį, visa tauta griebėsi ginklo; kariaunos vadu stojo Manvydas, arba, kaip vadina Prūsijos kronikininkas, - Orthmannowitz. Pulkai iš visų valstybės kraštų traukė į Kauną, ir visas septynetas Gedim ino sūnų prisiekė atkeršy sią kryžiuočiams. Ta kariauna siekė keturiasdešim t tūkstan čių žm onių; iš jų dalis buvo pasiųsta i K uršą išžvalgyti Livonijos kryžiuočių; pagrindinės jėgos, tvarkinga rikiuote žygiuodamos, užpuolė Bajerburgo pilį ir dalį aplinkinės Ž e maitijos, užgrobtos jos šeimininkų.
Narbutas Liudolfą Kionichą, įvardijamą didžiuoju magistru, apibūdina kaip prastą karį ir rašo, kad jo vadovaujami kryžiuočiai grasino pulti Lietuvą, bet vėliau sudarė paliaubų sutartį, apie kurią išsamesnių žinių nepateikia.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 65
K ad taip įvyko, m atom e iš žygio veiksmų, nes kariauna greitai dviem būriais pajudėjo į Prū siją: vienas patraukė į Ragainę, iš kurios žygiuodam as žval gų dalinys atsitiktinai užklupo tenykštį kom tūrą Teobaldą Polį ir Tilžės vietininką Bėbę Transdeną, kuriuos kartu su žmonėmis, prie jų buvusiais, sumušė. Kitas būrys, apsim e tęs neva žygiuojąs į Mazoviją, netikėtai įsibrovė Prūsijon, net iki Dringforto prasiveržė, kur pridarė daug žalos ir taip pat, kaip ir pirmasis, be kliūčių, su grobiu grįžo į savo šalį. Kryžiuočiai, vadovaujami prasto kario, didžiojo m agistro Liudolfo Kionicho, ruošėsi pavymui, grasino užpulti L ietu vos žemes, paskui sudarė kažkokią paliaubų sutartį, apie ką smulkiau nėra žinom a1 2.