t-001vidutinis
Po Kazimiero mirties lietuviai rengė naują karą, tikėdamiesi atgauti Volynę, kurią Kazimieras buvo atėmęs iš Liubarto.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 252
Ir viena, ir kita šalis nuolatos puldinėjo priešo kaimus; tuo pat metu, mirus Lenkijos karaliui Kazimierui, lietuviai ėmė rengtis naujam karui, tikėdamiesi atgauti Volynę. Mat, kaip jau anksčiau esame minėję, Kazimieras, lietuviams įsitraukus į karą su kryžiuočiais, atėmė iš jų Volynę ir, išvijęs iš ten Algirdo brolį Liubartą, atidavė tam tikromis sąlygomis Aleksandrui Karijotaičiui. Į tą pusę dabar L ie tu v ių ka ra s Ruir patraukė visos jėgos. Tuo š io je p rie š len k u s metu Aleksandras buvo išvykęs į Krokuvą, kur derėjosi su lenkais; iškeliavusį valdovą Vladimire pavadavo lenkų riteris Petras Turskis; pilis turėjo pakankamai maisto ir galėjo atlaikyti ilgesnę apsuptį, tačiau pilies viršininkas visai prarado narsą, kai pasirodė ginkluoti būriai; jis iš niekur nesitikėjo paramos, todėl, išsiderėjęs, kad šie paliktų jo žmones gyvus ir neliestų turtų, bemat pasidavė, šitaip išvengdamas kamuojančios apgulos. Liubartas be kovos ir be didesnių pastangų atgavo neseniai iš jo atimtą tėvoniją, senoje medinėje pilyje įrengė visokių gynybinių įtvirtinimų ir įkurdino stiprią įgulą, o naują, Kazimiero įsakymu dvejus metus statytą iš degtų plytų ir pareikalavusią didelių išlaidų, paliepė iš pamatų sugriauti.