Istorinis įvykis

Lenkijos ir Liubarto susitarimas dėl Voluinės

2 teiginiai2 įrašai0 ryšių

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Lenkijos kariaunai perėjus per Belipai žemę, Jurgis Narimantaitis, valdęs ją iki gyvos galvos, prisiekė likti Lenkijos priklausomybėje, o jo teisės nebuvo pažeistos.

Lietuvių tautos istorija, t. 5

PDF 180-181

Galiausiai buvo prieita iki kraštutinumo, tad karalius su visomis savo valstybės pajėgomis išsiruošė žygin kovoti su neramiu ir godžiu kaimynu. Lenkijos kariauna perėjo per Belipai žeme, priklausančią'Jurgiui Narimantaičiui, duotą valdyti jam iki gyvos galvos, kuris išsilaikęs prisiekė toliau būti Lenkijos priklausomybėje, jo teisės nebuvo pažeistos. Kitaip reikalai klostėsi pasiekus neįveikiamojo Liubarto valdas: Vladimiras, Luckas, Oleskas buvo užvaldyti jėga, Kulmo žemė užgrobta, visur jo valdose buvo rengiami išpuo 1 Vygandas (ap. Voigt. - B. V. - S. 187, 188). 182 liai, kas gyventojams nešė pragaištį

t-002vidutinis

Pasak Teodoro Narbuto, Liubartas įsipareigojo būti didžiojo kunigaikščio vasalu, remti Lenkijos karalių kare su svetimais priešais, išskyrus Lietuvą, o Lenkijos ir Lietuvos valdovai pažadėjo jam globą ir paramą.

Lietuvių tautos istorija, t. 5

PDF 181

Kunigaikštis Liubartas įsipareigojo būti didžiojo kunigaikščio priklausomybėje, kaip ano vasalas, ir kartu išlaikyti tokią tvirtą sąjungą su Lenkijos karalium, kad pašauktas privalėjo kiekvieną kartą su savo kariauna eiti pagalbon kare su svetimšaliais priešais, išskyrus Lietuvą. Savo ruožtu abu valdovai, Lenkijos ir Lietuvos, prižadėjo jam globą ir paramą kiekvienu atveju.