1357 m. pradžioje į Prūsiją atvyko prancūzų, anglų, vokiečių ir škotų riteriai, kurių atvykimą Narbutas sieja su kryžiaus žygio pamokslais ir dvejų metų taika po karaliaus Jono paėmimo į nelaisvę. Lietuvių būrys sumušė stovyklos sargybinius ir privertė kryžiuočių kariauną trauktis, netekus vežimų, atsargų ir grobio.
1357 m. pradžioje į Prūsiją atvyko prancūzų, anglų, vokiečių ir škotų riteriai, kurių atvykimą Narbutas sieja su kryžiaus žygio pamokslais ir dvejų metų taika po karaliaus Jono paėmimo į nelaisvę.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Iš sakyklų griaudėte griaudėjo pamokslai, kviečiantys kryžiuočius į Prūsiją; būtent tuo metu Prancūzijos karalius Jonas, mūšyje prie Puatjė anglų paimtas nelaisvėn, sudarė taikos sutartį dvejiems metams, dėl ko gausybė dykaduonių riterių neturėjo kuo užsiimti; taigi jie noriai ėjo į šventąjį karą - prancūzai, anglai, vokiečiai, škotai 1357 metų pradžioje pasirodė Prūsijoje. Prancūzus vedė Barkūno grafas, vokiečiams vadovavo Niurnbergo burggrafas ir kiti garsios kilmės kariai.
Lietuvių būrys sumušė stovyklos sargybinius ir privertė kryžiuočių kariauną trauktis, netekus vežimų, atsargų ir grobio.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5
Kariauna, pasiekusi Mituvos upę, siaubė Raseinių pavietą, paskui pietų kryptimi per Subnos ir Galnos valsčius nuvyko į Bisėnos apylinkes. Priešais Veliuoną, ant Nemuno kranto, įsirengė 126 stovyklą, pavieniai daliniai pasklido po įvairias apylinkes, netgi į Vaikių valsčių. Į stovyklą tempė grobį, kurio apsaugai buvo palikta tik šimtas penkiasdešimt ginkluotų žmonių. Tuo tarpu stiprus lietuvių kariaunos būrys puolė kryžiuočių pozicijas, sumušė sargybinius ir pasiėmė visą stovyklos turtą. Taip užpuolikų kariauna, netekusi vežimų, maisto atsargų ir grobio, buvo priversta greitai trauktis, netgi savų daiktų, žirgų ir žmonių turėdama nemažų nuostolių1