Kryžiuočių atsitraukimas nuo Vilniaus 1394 m

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Betgi pirmoji nesėkmė karius gerokai nuvylė; atskubėjo narsūs riteriai ir su kardais rankose vidur baisių skerdynių pralaužė užkardas, per savųjų lavonus, užmušę du šimtus penkiasdešimt lietuvių, prasiveržė per pasalas, prasivalė perėjas ir visa kariauna prasigavo per tą pražūtingą vietą. Atvykę į Kauną, kalno. Todėl šis nutikimas, nors išsaugotas tik miglotame padavime...[toliau rankraštis neįsk. - R. G.]. Dar XVII amžiuje istorinius to įvykio pėdsakus buvo galima rasti Jasinskiu (herbas - Vanage, Jastrzenbiec) namuose, nes tiekKojalavičius („Miscellanea“), tiek Vitunskis (laidotuviųpamoksle „Džiaugsminga mirtis“, „Radošny grób“) kalba apie tai, minėtą žygdarbį priskirdamas Jasinskiui (herbas - Poronia), riteriui, kuris į Lietuvą atvyko iš Lenkijos ir kuris savo ankstesnį herbą pakeitė į Vanagės herbą. Apie šį nuotykį rašo ir Neseckis savo herbyne (straipsnis „Jasinskis, herbas - Vanage“). Atmetę legendą apie slydimą ledu ir kryžiuočių magistro sugavimą, netgi tikėdami pasakojimu apie puotą, per kurią Jasinskis sugavęs kryžiuočius jų baterijoje, pastatytoje Trijų kryžių kalne, - visą įvykį galima manyti iš tikrųjų buvus ir priskirti jį prie čia aprašomos Vilniaus apgidties*. 444 rado ten savo laivus, krovininiai paėm ė ligonius ir sužeistuosius; kariauna, iš lėto traukdam a dešiniuoju Nem uno krantu, kartkartėmis leidosi į antpuolius Žemaitijon, kad atkeršytų už išdavikiškas pasalas. Prie Jurbarko persikėlė per upę ir negaišdami patraukė Prūsijon, kur grįžo nebuvę daugiau kaip du mėnesius, nei ordinui, nei jo sąjungininkui Švitrigailai jokios naudos nepelnę