Kryžiuočių atsitraukimas nuo Vilniaus 1394 m

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Bet­ gi pirmoji nesėkmė karius gerokai nuvylė; atskubėjo narsūs riteriai ir su kardais rankose vidur baisių skerdynių pralaužė užkardas, per savųjų lavonus, užmušę du šimtus penkiasde­ šimt lietuvių, prasiveržė per pasalas, prasivalė perėjas ir visa kariauna prasigavo per tą pražūtingą vietą. Atvykę į Kauną, kalno. Todėl šis nutikimas, nors išsaugotas tik miglotame padavime...[toliau rankraštis neįsk. - R. G.]. Dar XVII amžiuje istorinius to įvykio pėdsakus buvo galima rasti Jasinskiu (herbas - Vanage, Jastrzenbiec) namuose, nes tiekKoja- lavičius („Miscellanea“), tiek Vitunskis (laidotuviųpamoksle „Džiaugsminga mirtis“, „Radošny grób“) kalba apie tai, minėtą žygdarbį priskirdamas Jasins- kiui (herbas - Poronia), riteriui, kuris į Lietuvą atvyko iš Lenkijos ir kuris savo ankstesnį herbą pakeitė į Vanagės herbą. Apie šį nuotykį rašo ir Neseckis savo herbyne (straipsnis „Jasinskis, herbas - Vanage“). Atmetę legendą apie slydimą ledu ir kryžiuočių magistro sugavimą, netgi tikėdami pasakojimu apie puotą, per kurią Jasinskis sugavęs kryžiuočius jų baterijoje, pastatytoje Trijų kryžių kalne, - visą įvykį galima manyti iš tikrųjų buvus ir priskirti jį prie čia aprašo­ mos Vilniaus apgidties*. 444 rado ten savo laivus, krovininiai paėm ė ligonius ir sužeistuo­ sius; kariauna, iš lėto traukdam a dešiniuoju Nem uno kran­ tu, kartkartėmis leidosi į antpuolius Žemaitijon, kad atkeršytų už išdavikiškas pasalas. Prie Jurbarko persikėlė per upę ir negaišdami patraukė Prūsijon, kur grįžo nebuvę daugiau kaip du mėnesius, nei ordinui, nei jo sąjungininkui Švitrigailai jo­ kios naudos nepelnę