Kęstučio ir Jogailos kariuomenių akistata, derybos ir Kęstučio bei Vytauto suėmimas
7 teiginiai4 įrašai0 ryšių
Kęstutis žinojo, kad Jogailos kariuomenė pranoksta jo pajėgas ginkluote ir karių skaičiumi, bet vis tiek išrikiavo pulkus kovai. Jogailos ir Kęstučio derybos užsitęsė iki vakaro labiau dėl sąmoningo delsimo negu dėl svarstomų klausimų. Kojelavičiaus pasakojime Kęstutis, Vytautas ir juos lydėję didikai suprato Jogailos sumanymą, bet pasalose nebegalėjo nieko atitaisyti.
Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam sulaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiveržęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsijos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis žinojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Tačiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo reikalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jogailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi kariuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą: šiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pasiryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir mirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų pergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų, ir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias širdis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vymonėmis.
Jogaila vėl prisiekė laikytis žodžio; Kęstutis, visaip iš pradžių išsisukinėjęs, atvyko pas Jogailą, kai Skirgaila tvirtai pasižadėjo K ę stu tis k la stin gai rūpintis saugumu, o Vytauįv ilio ja m a s į J o gaitas patarė atjoti. Derybos u ž los s to v y k lą , nugasitęsė ligi vakaro, labiau dėl b en a m a s į V iln ių to, kad buvo sąmoningai delsiama, nei dėl to, kad susitarti trukdė svarstomi klausimai. Tada Jogaila, dėdamasis, jog džiaugiasi, kad netrukus bus susitarta dėl laukiamos taikos, šitaip tarė. Reikią dar kelių valandų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausimų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje toliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pradžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis.
Reikią dar kelių valandų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausimų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje toliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pradžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten buvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, suprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, tačiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairumą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo galima atitaisyti.
Mat nei geros savijautos, nei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai, susitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie naudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei giminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs svetingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį liepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Šitaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo nagų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o dėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per brolėno kaltę: penktą naktį Jogailos pasiųsti budeliai (žymiausi iš jų — valdovo miegamojo prižiūrėtojai Prokša, Bilgenis, Lisica ir kiti) Krėvos kalėjime jį pasmaugė.
Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam sulaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiveržęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsijos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis žinojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Tačiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo reikalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jogailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi kariuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą: šiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pasiryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir mirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų pergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų, ir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias širdis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vymonėmis.
Jogaila vėl prisiekė laikytis žodžio; Kęstutis, visaip iš pradžių išsisukinėjęs, atvyko pas Jogailą, kai Skirgaila tvirtai pasižadėjo K ę stu tis k la stin gai rūpintis saugumu, o Vytauįv ilio ja m a s į J o gaitas patarė atjoti. Derybos u ž los s to v y k lą , nugasitęsė ligi vakaro, labiau dėl b en a m a s į V iln ių to, kad buvo sąmoningai delsiama, nei dėl to, kad susitarti trukdė svarstomi klausimai. Tada Jogaila, dėdamasis, jog džiaugiasi, kad netrukus bus susitarta dėl laukiamos taikos, šitaip tarė. Reikią dar kelių valandų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausimų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje toliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pradžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis.
Reikią dar kelių valandų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausimų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje toliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pradžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten buvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, suprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, tačiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairumą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo galima atitaisyti.