Santrauka
Kęstutis žinojo, kad Jogailos kariuomenė pranoksta jo pajėgas ginkluote ir karių skaičiumi, bet vis tiek išrikiavo pulkus kovai. Jogailos ir Kęstučio derybos užsitęsė iki vakaro labiau dėl sąmoningo delsimo negu dėl svarstomų klausimų. Kęstutis, Vytautas ir juos atlydėję didikai suprato Jogailos ketinimus, bet priešų apsuptyje nedrįso priekaištauti dėl priesaikos sulaužymo.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Dalyviai ir vaidmenys
Nenurodyta
Eiga
Nenurodyta
Rezultatas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Kęstutis žinojo, kad Jogailos kariuomenė pranoksta jo pajėgas ginkluote ir karių skaičiumi, bet vis tiek išrikiavo pulkus kovai.
| c-001 | |||
t-002 Jogailos ir Kęstučio derybos užsitęsė iki vakaro labiau dėl sąmoningo delsimo negu dėl svarstomų klausimų.
| c-002 | |||
t-003 Kęstutis, Vytautas ir juos atlydėję didikai suprato Jogailos ketinimus, bet priešų apsuptyje nedrįso priekaištauti dėl priesaikos sulaužymo.
| c-003 | |||
t-004 Po derybų Jogaila tą pačią naktį įsakė suimti Kęstutį ir Vytautą: Kęstutį nuvežti į Krėvą, o Vytautą įkalinti Vilniuje.
| c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Kęstutis žinojo, kad Jogailos kariuomenė pranoksta jo pajėgas ginkluote ir karių skaičiumi, bet vis tiek išrikiavo pulkus kovai.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kęstutis ži nojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Ta čiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei kalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo gailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi ka riuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą: šiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pa siryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir mirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų pergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų, ir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias šir dis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vy- monėmis.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Jogailos ir Kęstučio derybos užsitęsė iki vakaro labiau dėl sąmoningo delsimo negu dėl svarstomų klausimų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Derybos u ž los s to v y k lą , nuga- sitęsė ligi vakaro, labiau dėl b en a m a s į V iln ių to, kad buvo sąmoningai del siama, nei dėl to, kad susi tarti trukdė svarstomi klausimai. Tada Jogaila, dėda masis, jog džiaugiasi, kad netrukus bus susitarta dėl laukiamos taikos, šitaip tarė. Reikią dar kelių valan dų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi mų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to liau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra džią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Kęstutis, Vytautas ir juos atlydėję didikai suprato Jogailos ketinimus, bet priešų apsuptyje nedrįso priekaištauti dėl priesaikos sulaužymo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kadangi susitarė dėl daugelio klausi mų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to liau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra džią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten buvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, su prato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, ta čiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairu mą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo galima atitaisyti. Jie nedrįso nė vienu žodžiu priekaiš tauti dėl priesaikos sulaužymo, matyt, nenorėdami, ki lus ginčui, duoti dingsties atviram smurtui, kai nieku būdu negalės toli nuo savųjų ir priešų apsuptyje gin tis.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Po derybų Jogaila tą pačią naktį įsakė suimti Kęstutį ir Vytautą: Kęstutį nuvežti į Krėvą, o Vytautą įkalinti Vilniuje.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat nei geros savijautos, nei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai, susitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie naudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei giminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve tingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį liepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši taip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na gų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o dėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per brolėno kaltę: penktą naktį Jogailos pasiųsti budeliai (žymiausi iš jų — valdovo miegamojo prižiūrėtojai Pro- kša, Bilgenis, Lisica ir kiti) Krėvos kalėjime jį pasmaugė.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|