Kęstučio ir Jogailos kariuomenių akistata, derybos ir Kęstučio bei Vytauto suėmimas
7 teiginiai4 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Santrauka
Kęstutis žinojo, kad Jogailos kariuomenė pranoksta jo pajėgas ginkluote ir karių skaičiumi, bet vis tiek išrikiavo pulkus kovai. Jogailos ir Kęstučio derybos užsitęsė iki vakaro labiau dėl sąmoningo delsimo negu dėl svarstomų klausimų. Kojelavičiaus pasakojime Kęstutis, Vytautas ir juos lydėję didikai suprato Jogailos sumanymą, bet pasalose nebegalėjo nieko atitaisyti.
Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi jos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži nojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Ta čiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei kalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo gailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi ka riuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą: šiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pa siryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir mirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų pergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų, ir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias šir dis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vy- monėmis.
Jogaila vėl prisiekė laikytis žodžio; Kęstutis, visaip iš pradžių išsisukinėjęs, atvyko pas Jogailą, kai Skirgaila tvirtai pasižadėjo K ę stu tis k la stin gai rūpintis saugumu, o Vytau- įv ilio ja m a s į J o gai- tas patarė atjoti. Derybos u ž los s to v y k lą , nuga- sitęsė ligi vakaro, labiau dėl b en a m a s į V iln ių to, kad buvo sąmoningai del siama, nei dėl to, kad susi tarti trukdė svarstomi klausimai. Tada Jogaila, dėda masis, jog džiaugiasi, kad netrukus bus susitarta dėl laukiamos taikos, šitaip tarė. Reikią dar kelių valan dų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi mų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to liau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra džią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis.
Reikią dar kelių valan\ndų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų \natidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi\nmų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to\nliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį \npailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra\ndžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią \ntartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten \nbuvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, su\nprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, ta\nčiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairu\nmą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo \ngalima atitaisyti.
Mat nei geros savijautos,\nnei pasitikėjimo duotu žodžiu negali būti tada, kai,\nsusitarus dėl ko su priešu, šis nepaliauja galvojęs apie\nnaudą. Tą pačią naktį Jogaila, pamynęs draugystės bei\ngiminystės ryšius, sulaužęs priesaiką ir sutrypęs sve\ntingumą, įsakė suimti Kęstutį bei Vytautą: pirmąjį\nliepė nuvežti į Krėvą, antrąjį — įkalinti Vilniuje. Ši\ntaip tas didvyris, ne vieną kartą ištrūkęs iš priešo na\ngų, dėl savo sumanumo tikras Lietuvos Odisėjas, o\ndėl narsumo — Achilas, žuvo gimtajame krašte per\nbrolėno kaltę: penktą naktį\nJogailos\npasiųsti\nbudeliai\n(žymiausi\niš\njų — valdovo\nmiegamojo prižiūrėtojai Pro-\nkša, Bilgenis, Lisica ir kiti)\nKrėvos kalėjime jį pasmaugė.
Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi jos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži nojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi. Ta čiau šis senas karys ir vadas, pasikliaudamas savo rei kalo teisumu ir žinodamas, jog atsitraukimas neatneš išsigelbėjimo, tik gėdą, ryžtingai patraukė prieš Jo gailą ir atvirame lauke išrikiavo savo pulkus. Abi ka riuomenės kovos tvarka stovėjo priešais viena kitą: šiapus — nevilties į priekį varomi Kęstučio kariai, pa siryžę atkakliai žingsnis po žingsnio veržtis į kovą ir mirtį, anapus — Jogaila, kuris nors neabejojo savųjų pergale, numanė, jog kova pareikalaus didelių aukų, ir todėl nutarė pirmiau pabandyti vilioti patiklias šir dis klastingais žodžiais nei pulti kovų užgrūdintus vy- monėmis.
Jogaila vėl prisiekė laikytis žodžio; Kęstutis, visaip iš pradžių išsisukinėjęs, atvyko pas Jogailą, kai Skirgaila tvirtai pasižadėjo K ę stu tis k la stin gai rūpintis saugumu, o Vytau- įv ilio ja m a s į J o gai- tas patarė atjoti. Derybos u ž los s to v y k lą , nuga- sitęsė ligi vakaro, labiau dėl b en a m a s į V iln ių to, kad buvo sąmoningai del siama, nei dėl to, kad susi tarti trukdė svarstomi klausimai. Tada Jogaila, dėda masis, jog džiaugiasi, kad netrukus bus susitarta dėl laukiamos taikos, šitaip tarė. Reikią dar kelių valan dų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi mų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to liau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra džią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis.