Nepajėgę jėga paimti Karaliaučiaus pilies, prūsai pasistatė daug laivų brolių maisto tiekimo laivams naikinti.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
Viešpats tą vietą buvo pasirinkęs savo vardui garbinti ir šlovinti373, todėl, bausdamas juos už piktus sumanymus bei klastingas užmačias, niekais vertė viską, ko šie griebdavosi. Matydami, kad nestengs Karaliaučiaus pilies jėga paimti, prūsai, įgudę ir patyrę kariai, pasistatydino daug laivų, su kuriais ketino daužyti ir naikinti brolių laivus, gabenančius maistą į minėtąją pilį, kad, trūkdami maisto, broliai silpnėtų. Susirūpinę šiuo reikalu, broliai bei komtūras slapta pasiuntė vieną vyrą, kuris, kartą pragręžęs šiuos laivus grąžtu, taip dažnai šitai kartojo, kad priešai, nukamuoti didelių įstangų ir išlaidų, turėjo liautis puldinėję brolių laivus, kurių nemaža jau buvo sunaikinę, o įgulas paėmę nelaisvėn ir išžudę.
Karaliaučiaus pilies gynėjai puolimo metu išardė ir sunaikino tiltą bei kuorus, kuriais naudojosi apgulėjai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 121
Galop aukštybių dievas atėjo jiems į pagalbą, o kad šitaip buvo, neverta nė abejoti, nes žmonėms vargu ar būtų užtekę jėgų taip grumtis su tokia daugybe priešų, kad broliai galėtų, juos išvaikę, iki pamatų išardyti ir sunaikinti tiltą bei kuorus. Siame mūšyje brolis Gebhardas, kilęs iš Saksonijos, persekiojo kelis 373 Dusburgietis tokiais žodžiais, matyt, nori pabrėžti Karaliaučiaus, kaip atsparos punkto, svarbą Ordinui.
Per Karaliaučiaus apgultį broliai po kovos išardė ir sunaikino prūsų pastatytą tiltą per Prieglių bei jo kuorus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 120
Apie tai, kaip buvo išardytas prūsų tiltas, pastatytas per Prieglių374 Negalėdami nieko šiuo būdu laimėti, prūsai dar kartą susirinko ir, apsvarstę visas priemones, kuriomis galėtų siekti savo niekšiško tikslo, galop visi it vienas sutarė pastatyti tiltą per Priegliaus upę, o abiejuose tilto galuose įrengti tvirtus kuorus, manydami galėsią šitaip trukdyti broliams plukdyti į Karaliaučiaus pilį visokius reikmenis. Kai broliai minėtoje pilyje atsidūrė bado akivaizdoje, jie ryžosi verčiau žūti kovoje, nei laukti negailestingos bado mirties, todėl apsiginklavo ir susėdo į laivus, o kai priplaukė netoli tilto, nuleido inkarus, tačiau pakilo smarkus vėjas ir nubloškė juos prie pat tilto, Žinoma, šitai įvyko dėl dievo apvaizdos; kopdami ant tilto, jie užtiko daugybę ginkluotų vyrų ant jo ir kuoruose, iškylančiuose virs galvų, vieni jiems narsiai priešinosi ant tilto, kiti kuoruose, tad užvirė tokia atkakli kova, kokią vargu ar kas šiame amžiuje buvo matęs vedant nedidelį karių būrį. Galop aukštybių dievas atėjo jiems į pagalbą, o kad šitaip buvo, neverta nė abejoti, nes žmonėms vargu ar būtų užtekę jėgų taip grumtis su tokia daugybe priešų, kad broliai galėtų, juos išvaikę, iki pamatų išardyti ir sunaikinti tiltą bei kuorus.
Per sembų puolimą prie Karaliaučiaus vienas sembas žuvo nuo paimto arbaleto, todėl prūsai ėmė labai bijoti arbaletų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 122
Dėl to vieną kartą sembų kariuomenė, puldama šią pilį, taip įtūžo, kad vienas brolis, gynęsis drauge su kitais, turėjo palikti įtemptą arbaletą ir bėgti. Vienas sembas paėmė šį arbaletą ir pasikabino ant kaklo. Kiti, apspitę jį, didžiai stebėjosi, nežinodami, kas tai yra, nes anksčiau tokių daiktų nebuvę matę; ilgai jį čiupinėję, galop paspaudė ir atpalaidavo nuleistuką, o arbaleto templė nukirto jam kaklą, ir jis neilgai trukus iškvėpė dvasią. Po šio įvykio prūsai labai bijojo arbaletų.
Dusburgietis Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilių apsiaustį aprašė kaip Belialo sūnų grasinimą viešpaties tautai.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
95 (90). Apie Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilių apsupimą Taigi Belialo sūnūs, matydami, kad jiems viskas klojasi taip, kaip nori, tyčiojosi ir piktžodžiavo, smurtu iš aukšto grasino tavo tautai, viešpatie, tarėsi prieš tuos, kuriuos tu globoji.
Sembai netikėtai užpuolė prie Karaliaučiaus pilies įkurtą miestą, jį sugriovė, o dalį žmonių paėmė į nelaisvę arba išžudė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 121-122
Apie tai, kaip buvo sugriautas Karaliaučiaus miestas, įsikūręs švento Mikalojaus kalvoje Aplink parapinę švento Mikalojaus bažnyčią, ant kalvos prie Karaliaučiaus pilies, broliai buvo įkūrę miestą376; kadangi jis nebuvo deramai sutvirtintas, sembai netikėtai jį užpuolė 375 D. — balista, Jer.— armbrost; arbaletas— kilpinis lankas, kurio templė įtempiama suktuvu. Šis kovos prie Karaliaučiaus epizodas įdomus viduramžių raitelių ir pėstininkų kovos vedimo būdams suvokti (Дельбрюк Г., История..., т. 3, с. 193). 376 Mikalojaus bažnyčia 1550 m. Karaliaučiaus plane (Brauno) yra prie Steindamm gatvės. Vėliau — Steindamm Kirche (1613 m, XX a. planai), polnische Kirche (1815 m. planas). Bažnyčia stovėjo apie 250 m į šiaurės vakarus nuo buv. pilies. Šioje vietoje, apie ir visiškai sugriovė, daug žmonių paimdami į nelaisvę ir išžudydami. Todėl vėliau miestas buvo perkeltas į slėnį tarp Priegliaus ir pilies, į tą vietą, kur tebestovi ir šiandien377.
Prūsai apgulė Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, kiekvieną apsupdami trimis stipriais kuorais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
Apie laimėtą mūšį, kuriame Julicho ir Markos grafai nukovė tris tūkstančius sembų Prūsijos žemės broliai bei tikintieji, įvairiopų negandų užgulti, suvokė artėjant galą ir, pagauti baimės, pravirko kruvinomis ašaromis, tačiau nestengė vienas kito paguosti, nes būgštavo, kad dievas ant jų labai užsirūstinęs. Po dvejus metus užtrukusių smarkių kovų jų jėgos ėjo silpnyn, o tikėjimo priešai stiprėjo. Todėl jie nuolankiai ir gailiai kėlė akis į dangų, su ašaromis šaukdamiesi viešpaties pagalbos, ir viešpats jų išklausė. Mat jis atsiuntė jiems Julicho grafą bei Markos grafą Engelbertą370 su didele ir stipria kariuomene. 1262 viešpaties metais, švento Vincento išvakarėse (sausio 21), apie pavakarę, jie atvyko į Karaliaučiaus pilį.
Apsuptieji, visiškai pritrūkę maisto, paliko pilį, slapta atvyko į Elbingą ir ten išlupo akis dvylikai prūsų įkaitų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
Galop, visiškai pritrūkę maisto, paliko pilį ir slapta atvyko į Elbingo miestą, kur 12 prūsų įkaitų, kuriuos su savimi buvo atsivedę, išlupo akis, o juos sugrąžino jų tėvams. 95 (90). Apie Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilių apsupimą Taigi Belialo sūnūs, matydami, kad jiems viskas klojasi taip, kaip nori, tyčiojosi ir piktžodžiavo, smurtu iš aukšto grasino tavo tautai, viešpatie, tarėsi prieš tuos, kuriuos tu globoji.
1262 viešpaties metais, švento Vincento išvakarėse (sausio 21), apie pavakarę, jie atvyko į Karaliaučiaus pilį.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 118
Apie laimėtą mūšį, kuriame Julicho ir Markos grafai nukovė tris tūkstančius sembų Prūsijos žemės broliai bei tikintieji, įvairiopų negandų užgulti, suvokė artėjant galą ir, pagauti baimės, pravirko kruvinomis ašaromis, tačiau nestengė vienas kito paguosti, nes būgštavo, kad dievas ant jų labai užsirūstinęs. Po dvejus metus užtrukusių smarkių kovų jų jėgos ėjo silpnyn, o tikėjimo priešai stiprėjo. Todėl jie nuolankiai ir gailiai kėlė akis į dangų, su ašaromis šaukdamiesi viešpaties pagalbos, ir viešpats jų išklausė. Mat jis atsiuntė jiems Julicho grafą bei Markos grafą Engelbertą370 su didele ir stipria kariuomene. 1262 viešpaties metais, švento Vincento išvakarėse (sausio 21), apie pavakarę, jie atvyko į Karaliaučiaus pilį.
Dar apie tą patį bei apie nuostabų įvykį, kurio priežastimi buvęs arbaletas Vargu ar kas galėtų išsamiai apsakyti, kaip išradingai ir sumaniai sembai bei kiti prūsai puldinėjo Karaliaučiaus pilį, kokių aukų patyrė abi kariaujančios šalys nukautaisiais ar.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 122
Dėl to vieną kartą sembų kariuomenė, puldama šią pilį, taip įtūžo, kad vienas brolis, gynęsis drauge su kitais, turėjo palikti įtemptą arbaletą ir bėgti. Vienas sembas paėmė šį arbaletą ir pasikabino ant kaklo. Kiti, apspitę jį, didžiai stebėjosi, nežinodami, kas tai yra, nes anksčiau tokių daiktų nebuvę matę; ilgai jį čiupinėję, galop paspaudė ir atpalaidavo nuleistuką, o arbaleto templė nukirto jam kaklą, ir jis neilgai trukus iškvėpė dvasią. Po šio įvykio prūsai labai bijojo arbaletų.