Karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas, su savo kariuomenėmis perėję per miškus, priėjo tuos Dubrovnos laukus.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 106
Karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas, su \nsavo kariuomenėmis perėję per miškus, priėjo tuos \nDubrovnos laukus. Tuo metu Jogailos kariuomenėje \ndidžiuoju etmonu buvo ponas Sokolas Čekas \\ o kiemo \netmonu 5 — ponas Spytka Spytkovičius 6 . O Vytauto ka\nriuomenėje didžiuoju etmonu buvo kunigaikštis Jonas \n2adivydas7 , Jogailos ir Vytauto brolis8 , o kiemo et\nmonu — ponas Jonas Goštautas9 .
Lietuvos metraštis vaizduoja, kad po pergalės Jogailos ir Vytauto kariuomenė paėmė dalį vokiečių miestų bei žemių ir grįžo su didžia šlove.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 105-106
O likusioji lenkų kariuomenė jiems nieko nepadėjo, tik į tai žiūrėjo l0. Paskui, visus juos sutriuškinę ir paėmę daug jų miestų bei žemių, o kitus išdeginę ir pavertę kraštą ly no rais, su neapsakoma pergale ir negirdėta pasaulyje šlove, didžiausio pagerbimo lydimi, sugrįžo į savo že mes. Ir pusę vokiečių vėliavų bei pusę barzdų", nu plėštų nuo magistro ir visų jo negyvų komtūrų, perdavė Lenkijai, o pusę Lietuvai, ir tos jų barzdos ir vėliavos Krokuvoje pakabintos pilyje, švento Stanislovo baž nyčioje, o Vilniuje taip pat švento Stanislovo (ka tedroje) ia.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O likusioji lenkų kariuomenė jiems nieko nepadėjo, tik į tai žiūrėjo l0 . Paskui, visus juos sutriuškinę ir paėmę daug jų miestų bei žemių, o kitus išdeginę ir pavertę kraštą ly no ## Puslapis 106 rais, su neapsakoma pergale ir negirdėta pasaulyje šlove, didžiausio pagerbimo lydimi, sugrįžo į savo že mes. Ir pusę vokiečių vėliavų bei pusę barzdų", nu plėštų nuo magistro ir visų jo negyvų komtūrų, perdavė Lenkijai, o pusę Lietuvai, ir tos jų barzdos ir vėliavos Krokuvoje pakabintos pilyje, švento Stanislovo baž nyčioje, o Vilniuje taip pat švento Stanislovo (ka tedroje) ia.
Susietas teiginys: t-004
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija. Ir kai visa abiejų pusių kariuomenė jau buvo pasi ruošusi, karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytau tas išžygiavo j mūšį, vis blogais miškų keliais, o lygaus ir plataus lauko, kur būtų galima sustoti ir pradėti mūšį, negalėjo surasti, nes lygių ir didelių laukų buvo tik prie vokiečių miesto Dubrovnos*. Numatė vokie čiai, kad lenkai ir lietuviai su tokia daugybe kariuo menės niekur kitur negalės išsirikiuoti, kaip tik šiame lauke, ir todėl prikasė duobių ir pridengė velėnomis, kad žirgai ir žmonės į jas įgriūtų3 .
Susietas teiginys: t-002
Susieti teiginiai: t-002
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Tad su- sitarkiva mudu abudu ir prisiekiva, kad jei aš sulauk siu vaikų, o tu ne, tai jx> mūsų mirties tegul mano vai kai paveldi Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę; o jeigu aš nesulauksiu vaikų, o tu tu rėsi, tai tegul viską valdo tavo vaikai." Didysis kunigaikštis Vytautas su tuo sutiko, ir lenkų ponai su lietuvių didikais prisiekė, ir karalius su Vy tautu užrašė, kad po jų mirties, jeigu karalius Jogaila bus likęs bevaikis, o Vytautas vaikų turės, tuomet len kai į Lenkijos sostą negalės rinkti kito valdovo, tik iš Vytauto vaikų, kuris valdys Lenkijos karalystę ir Lie tuvos Didžiąją Kunigaikštystę. O jeigu Vytautas netu rės vaikų, bet Jogaila turės, tuomet lietuviai negalės rinkti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei kito valdovo, kaip tik karaliaus sūnų \ Ir lenkų, ir lietuvių ponai, tai girdėdami, surašė tokį pat susitarimą ir prisiekė savo valdovams, kad, mirus m