Italų atvykimas į Lietuvą A. Kojelavičiaus pasakojime
2 teiginiai3 įrašai0 ryšių
Kojelavičius svarstė, kad žmonės galėjo palikti Italiją apie 908 m., bėgdami nuo karų ir ieškodami saugesnių žemių. Kojelavičius spėjo, kad po 924 m. italai ar kiti atvykėliai Baltijos jūra pasiekė Kuršių įlanką ir Nemuno žiotis.
Taigi iš tiesų galėjo ši- 908 m e ta i taip įvykti, kad kurie ne kurie žmonės, matydami šitokias blogybes ir bjaurėdamiesi jomis, ryžosi palikti tėvynę ir, išsaugoję sveikas galvas, leistis į kelionę. Gal, palikę Italiją, šia kryptimi pasuko tie, kurie norėjo išvengti savo likimo, o gal tie, kurie nugalėjusių priešų buvo paskelbti už įstatymo ribų; nieku būdu negaliu patikėti, kad čia būtų atvykę atsitiktiniai pasiklydėliai. Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų.
Galimas daiktas, alanai, arba herulai (kurie, istorijos žiniomis, tuo metu ėjo Italijos stovyklose karo tarnybą), pirmieji pradėjo: ilgėdamiesi taikos, jie pasitraukė iš tėvynės ir pasuko į tas žemes, kurios buvo tinkamiausios įsikurti ir neniokojamos karų. Pagaliau nesvarbu, dėl kokios dingsties, reikalo ar būtinybės jie leidosi į tokį tolimą kelią, vieną dalyką senoliai atkakliai tvirtina: ateivių italų esą buvę penki šimtai kilmingųjų. Pagal kilmę bei karinius nuopelnus buvo vardijami vadai: Palemonas, arba Publijus Libonas, herbo Stulpai, Julijonas Dausprungas;, kurio 59 ## Puslapis 58 giminės herbas Kentauras, Prosperas Cezarinas — herbo Stulpai, Ursinas bei Hektoras — herbo Rožės, arba Rožynas.