1265-1268 m. maldininkų atvykimai į Prūsiją

PDF 129

Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą. 126 (121).

PDF 129

Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą. 126 (121).

PDF 130

Apie Brandenburgo pilies pastatymą Kaip jau esame sakę, Brandenburgo markgrafas atvyko su daugybe karių į Prūsijos žemę 1266 viešpaties metais; kadangi nieko kita jis negalėjo čia nuveikti, tai, magistro bei brolių patariamas, pastatydino Brandenburgo pilį399 ir panorėjo, kad ji visą laiką būtų vadinama tuo pat vardu, kaip vadinama ir jo markgrafystė. 128 (123). Apie Pomeranijos kunigaikščio Sventopelko mirtį ir jo sūnaus Mstivojaus sukilimą prieš brolius Tais pačiais metais Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, atgulė į patalą, o nujausdamas artėjant mirtį, sušaukė savo sūnus ir, sakydamas paskutinę savo valią, kurią patvirtino mirtimi, šitaip juos pamokė: „Kai tarp manęs ir brolių kildavo karas, visados nukentėdavau; juos puldavau ir su pagrindu, ir be pagrindo, bet nieko nelaimėdavau, nes dievas su jais ir už juos kovoja.