Narbutas teigia, kad vitingai buvo Danijos naujakuriai, laikui bėgant nutautėję ir gausiausiai gyvenę Sambijoje. Teodoras Narbutas teigia, kad vitingai, gavę rikių vardą, sudarė kariuomenės pulką ir vėliau atskirą rinktinę Kryžiuočių ordino tarnyboje. Pasak Narbuto, vitingais vadinti danų naujakuriai apsigyveno Prūsijoje, atsimetė nuo metropolijos valdžios ir susiliejo su prūsais į vieną tautą.
Narbutas teigia, kad vitingai buvo Danijos naujakuriai, laikui bėgant nutautėję ir gausiausiai gyvenę Sambijoje.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Apie vitingus. Šie Danijos naujakuriai laikui bėgant visiškai nutautėjo, prarado ryšius su gimtosiomis žemė mis, ir Danijos istorija juos pamiršo. Jų gyvenviečių bu vo netgi įvairiose Prūsijos provincijose, o gausiausiai — Sambijoje. Pastarosios vakarinė dalis, o ypač Labutės, Rudavos, Gailgačbio, Medinavos, Kvedenavos apylinkės iki XIII amžiaus buvo išimtinai jų gyvenamos.
Pasak Narbuto, vitingais vadinti danų naujakuriai apsigyveno Prūsijoje, atsimetė nuo metropolijos valdžios ir susiliejo su prūsais į vieną tautą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Jau ne kartą ¡buvome susidūrę knygoje su \nšiais plėšikais, užpuldinėjusiais lietuvių žemes, netgi pa\ntyrėme buvus danų naujakurių, vadintų vitingais, apsi\ngyvenusių Prūsijoje. Per kažkokius netikėtus įvykius, apie \nkuriuos istorijoje tylima, atsimetė jie nuo savo metropo\nlijų valdžios ir susiliejo su prūsais į vieną tautą.
Teodoras Narbutas teigia, kad vitingai, gavę rikių vardą, sudarė kariuomenės pulką ir vėliau atskirą rinktinę Kryžiuočių ordino tarnyboje.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Ten įsi kūrę, jie išpažino vietinį tikėjimą, prasidėjus karams su kryžiuočiais, kartu dalyvavo kovose už tą pačią tėvynę, gavę rikių vardą, vėliau sudarė kariuomenės pulką, va dinamą jų, vitingų, vardu1 2. Paskui, priėmę šventąjį kry žių, tvirčiau už prūsų diduomenę laikėsi ištikimybės Kry žiuočių ordinui. Vėliau, burdamiesi po kryžiaus ženklo vėliava, sudarė atskirą rinktinę, įgijo visišką Ordino pa sitikėjimą ir ne kartą jam talkino siaubiant tėvynainius. Jais buvo naudojamasi ofenzyvose, kitaip tariant, juos siųsdavo į žygius siaubti nuo seno lietuviškų žemių ir Žemaitijos.