Lenkų didžponiams patarus, pir muoju Vilniaus diecezijos vyskupu Vladislovas Jogaila iš rinko Andrių iš Vasilevo Važilą, dar vadinamą Vasilionu, iš Jastžembcų giminės, lenką, Mažesniųjų brolių ordino vie nuolį, Cereto vyskupą, kadaise Vengrijos karalienės. Tas lėšas Vladislovas Jogaila dar padidino skirdamas katedrai ir vyskupams nemažą Vilniaus miesto dalį - visą plotą nuo pilies iki pat Šv.
Lenkų didžponiams patarus, pir muoju Vilniaus diecezijos vyskupu Vladislovas Jogaila iš rinko Andrių iš Vasilevo Važilą, dar vadinamą Vasilionu, iš Jastžembcų giminės, lenką, Mažesniųjų brolių ordino vie nuolį, Cereto vyskupą, kadaise Vengrijos karalienės.
Iškilmingai, dalyvaujant lietuvių ir lenkų kunigaikščiams bei didikams, ją pašventino Gniezno arkivyskupas Bodzanta, o karalienė Jadvyga iš savo pačios lobyno skrynių apdovanojo brangiais rykais ir visokia manta. Lenkų didžponiams patarus, pirmuoju Vilniaus diecezijos vyskupu Vladislovas Jogaila išrinko Andrių iš Vasilevo Važilą, dar vadinamą Vasilionu, iš Jastžembcų giminės, lenką, Mažesniųjų brolių ordino vienuolį, Cereto vyskupą, kadaise Vengrijos karalienės Elžbietos nuodėmklausį, pavyzdingą vyrą ir garsų pamokslininką9. O keturi naujai įvesti prelatų ir aštuoni kanauninkų titulai buvo atiduoti uoliausiems lenkų kunigams, platinantiems Lietuvoje Kristaus tikėjimą.
Atiteko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos istorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė. Tas lėšas Vladislovas Jogaila dar padidino skirdamas katedrai ir vyskupams nemažą Vilniaus miesto dalį - visą plotą nuo pilies iki pat Šv. Mikalojaus kapinių netoli Rūdninkų vartų, o kitoje pusėje - ligi Trakų kelio, dovanodamas ten ir aikštes, ir namus, net su gyventojais11.