Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrę inteligentai siekė kurti aukštąją kultūrą lietuvių ir žemaičių kalba.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi).
Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrindinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 80
Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrindinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras. Baroko epochos kultūros turinį nulėmę jėzuitai skleidė savo idėjas per Vilniaus universitetą.
Iki 1832 m. uždarymo Vilniaus universitetas buvo pagrindinė Lietuvos mokykla ir svarbiausias kultūros centras.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 80
Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrindinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras. Baroko epochos kultūros turinį nulėmę jėzuitai skleidė savo idėjas per Vilniaus universitetą.
Po 1830-1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 8-9
VIII ## Puslapis 9 Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir Rusijos administracijai pradėjus griežčiau kontroliuoti krašto visuomeninį gyvenimą, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus. Neturėdamas pakankamai pragyvenimo lėšų, M.
Vilniaus universitetas tapo istorinės Lietuvos žemių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 104
Visos istorinės Lietuvos žemės visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru tapo Vilniaus universitetas, tapęs iškiliausiu lenkų kultūros centru už etnografinės Lenkijos ribų. Šis laikotarpis bene didžiausio universiteto klestėjimo metai – studentų skaičius nuo 200 padidėjo iki 1 300. Universitete dirbo garsūs mokslininkai: istorikas Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786–1861), filosofas Jonas Sniadeckis (Jan Śniadecki, 1756–1830), chemikas ir biologas Andrius Sniadeckis (Andrzej Śniadecki), biologai Liudvigas Heinrichas Bojanus (Ludwig Heinrich Bojanus) ir Eduardas Karolis Eichvaldas (Edward Karol Eichwald), iš Austrijos atvykę Johanas Pėteris Frankas (Johann Peter Frank) ir jo sūnus Jozefas Frankas (Joseph Frank) – jų darbai buvo žinomi tarptautiniu mastu.
Vilniaus universitetas buvo vienas seniausių Vidurio Europos universitetų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 81
Jėzuitiškojo Vilniaus universiteto reiškiniai darė poveikį visai Europai – tai pasakytina apie teologijos, filosofijos, logikos, retorikos ir poetikos mokyklas. Vilniaus universiteto profesorių veikalai pasiekė net protestantiškąją Angliją – pavyzdžiui, Martyno Smigleckio „Logika“ (1618 m.) rėmėsi ne tik Sorbonos, bet ir Oksfordo daktarai, o Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezija 1646 m. buvo išversta iš lotynų į anglų kalbą ir skaitoma Europos universitetuose vietoje įprasto Horacijaus. Vilniaus universitetas – vienas iš seniausių universitetų Vidurio Europoje – už jį senesni tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budos ir Karaliaučiaus universitetai.
Vilniaus universitetas tapo Vilniaus švietimo apygardos centru, kai į ją pateko buvusios LLV žemės ir 9 mln. gyventojų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 102
Vykdant šią reformą, įkurta didžiulė Vilniaus švietimo apygarda, kurios valdžioje atsidūrė visos prie Rusijos prijungtos buvusios LLV žemės ir 9 mln. jų gyventojų. Šios apygardos centras – Vilniaus universitetas, 1803 m. reorganizuotas pagal populiariausią Europos universitetų modelį ir gavęs Imperatoriškojo universiteto statusą.
Michałas Balińskis 1812 m. rugsėjo 22 d. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematinių mokslų fakultetą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 6
Sūnaus brendimo ir mokslo metai praėjo Vilniuje. Baigęs gimnaziją, 1812 m. rugsėjo 22 d. jis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematinių mokslų fakultetą. Tuo metu Vilnius, kaip ir visa Lietuva, buvo patekusi prancūzų valdžion, ir krašto bajorai, užgniaužę kvapą, laukdavo žinių apie Napoleono karo kampaniją Rusijos imperijos gilumoje. 1814 m., gavęs filosofijos magistro laipsnį, M. Balinskis perėjo mokytis į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.
Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrę Žemaitijos inteligentai siekė plėtoti aukštąją kultūrą lietuvių kalba.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 111
Jau tuomet pripažinta, kad tai yra aukštos meninės prabos, visuotinę vertę turintis kūrinys. Vilniaus universiteto aplinkoje susibūrė grupelė daugiausia iš Žemaitijos kilusių inteligentų (Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius ir dar vienas kitas), kurie susitarė kryptingai plėtoti aukštosios kultūros kūrimo lietuvių (žemaičių) kalba darbą, o sykiu rūpintis lietuvių ir žemaičių liaudies švietimu jų gimtąja kalba (nors žemaičius kai kas tuomet laikė atskiru, etniniams lietuviams giminingu etnosu, bet jie patys save laikė vieno dvilypio lietuvių-žemaičių etnoso dalimi).
Po 1830-1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 8-9
VIII ## Puslapis 9 Po 1830-1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus universitetą ir Rusijos administracijai pradėjus griežčiau kontroliuoti krašto visuomeninį gyvenimą, nemažai išsilavinusių žmonių išvyko į Lenkijos ar Rusijos miestus. Neturėdamas pakankamai pragyvenimo lėšų, M.
1832 m. buvo nutarta uždaryti Vilniaus universitetą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 106
Rusų kalba turėjo tapti ir mokyklų kalba. Nustatyta, kad vietos bajorai gali dirbti vietos administracijos įstaigose tik tada, kai 10 metų atidirbs kitose Rusijos gubernijose. 1832 m. nutarta uždaryti Vilniaus universitetą, – anot uždarymo iniciatorių, „Lietuvos laisvamanybės lizdą“.
1579 m. balandžio 1 d. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 79-80
1579 m. balandžio 1 d. karalius Steponas Batoras, paremdamas vyskupo Valerijono Protasevičiaus sumanymą ir pastangas, išdavė Vilniaus universiteto Didysis kiemas ir Šv. Jonų bažnyčia iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“. Dail. Ph. Benoist, A. Bayot, 1850 m.
Vilniaus universitetas – vienas iš seniausių universitetų Vidurio Europoje – už jį senesni tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budos ir Karaliaučiaus universitetai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 81
Vilniaus universitetas – vienas iš seniausių universitetų Vidurio Europoje – už jį senesni tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budos ir Karaliaučiaus universitetai. Tačiau Vilniuje universitetas įkurtas praėjus vos dviem šimtams metų po valstybės krikšto, o labiausiai pažengusioje Čekijoje – praėjus 400 metų po krikšto.
1803 m. Vilniaus universitetas reorganizuotas pagal populiarų Europos universitetų modelį ir gavo Imperatoriškojo universiteto statusą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 102
Vykdant šią reformą, įkurta didžiulė Vilniaus švietimo apygarda, kurios valdžioje atsidūrė visos prie Rusijos prijungtos buvusios LLV žemės ir 9 mln. jų gyventojų. Šios apygardos centras – Vilniaus universitetas, 1803 m. reorganizuotas pagal populiariausią Europos universitetų modelį ir gavęs Imperatoriškojo universiteto statusą.
Vilniaus universitetas buvo Vilniaus švietimo apygardos, apėmusios prie Rusijos prijungtas buvusios LLV žemes, centras.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 102
Vykdant šią reformą, įkurta didžiulė Vilniaus švietimo apygarda, kurios valdžioje atsidūrė visos prie Rusijos prijungtos buvusios LLV žemės ir 9 mln. jų gyventojų. Šios apygardos centras – Vilniaus universitetas, 1803 m. reorganizuotas pagal populiariausią Europos universitetų modelį ir gavęs Imperatoriškojo universiteto statusą.
1855 m. Aleksandrui II pradėjus liberalias reformas, krašto šviesuomenė vylėsi atkurti Vilniaus universitetą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 14
1855 m. carui Aleksandrui II pradėjus liberalias reformas, Rusijos imperijoje krašto šviesuomenė puoselėjo viltį atkurti iki 1830-1831 m. sukilimo klestėjusį Vilniaus universitetą.
Vilniaus universitetas pasiekė europinį mokslo ir studijų lygį ir buvo didžiausias Rusijos imperijoje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 98
Pirmąjį šio laikotarpio trečdalį veikė didžiausias Rusijos imperijoje europinį mokslo ir studijų lygį pasiekęs Vilniaus universitetas. Tačiau nuo 1864 m.
1832 m. nutarta uždaryti Vilniaus universitetą, – anot uždarymo iniciatorių, „Lietuvos laisvamanybės lizdą“.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 106
1832 m. nutarta uždaryti Vilniaus universitetą, – anot uždarymo iniciatorių, „Lietuvos laisvamanybės lizdą“. Tiesa, tuomet dviejų šio universiteto fakultetų bazėje buvo įsteigtos dvi atskiros, Rusijos vidaus reikalų ministerijai pavaldžios aukštosios mokyklos: Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija ir Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija.
Leidinyje „Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“ rašė aštuoniolika buvusių Vilniaus universiteto profesorių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 58
„Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“ puslapiuose anonimiškumas buvo įprastas reiškinys. Šio leidinio, kuris buvo sumanytas kaip šubravcų tradicijų tęsėjas, autoriai buvo aštuoniolika buvusių Vilniaus universiteto profesorių, aštuoni su šia įstaiga nesusiję mokslininkai ir devyniolika literatų, kurių dauguma buvo to universiteto absolventai. Sunku tarp jų būtų pažinti recenzijos autorių.
Visos istorinės Lietuvos žemės visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru tapo Vilniaus universitetas, tapęs iškiliausiu lenkų kultūros centru už etnografinės Lenkijos ribų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 104
Lietuvos bajorija reiškė pageidavimus prisijungti prie šio darinio, tačiau Aleksandras I nesutiko. Visos istorinės Lietuvos žemės visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru tapo Vilniaus universitetas, tapęs iškiliausiu lenkų kultūros centru už etnografinės Lenkijos ribų. Šis laikotarpis bene didžiausio universiteto klestėjimo metai – studentų skaičius nuo 200 padidėjo iki 1 300.
G) Apie kai kuriuos Akademijai ir Valerijono bursai funduotus turtus • 1569 metų spalio 4 d. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius po kolegijos įkūrimo ir atkvietimo į ją jėzuitų fundavo ir įsteigė įvairių mokslų viešąsias mokyklas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 201
G) Apie kai kuriuos Akademijai ir Valerijono bursai funduotus turtus • 1569 metų spalio 4 d. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius po kolegijos įkūrimo ir atkvietimo į ją jėzuitų fundavo ir įsteigė įvairių mokslų viešąsias mokyklas. 1578 metais Karalius Steponas Batoras, šias funduotas mokyklas patvirtinęs, suteikė Akademijos vardą ir visoms akademijoms, o išskirtinai Krokuvos, prilygino. Profesorius ir studentus nuo priklausomybės bet kokiai dvasinei ar pasaulietinei jurisdikcijai ir nuo bet kokių mokesčių atleido, Rektoriui pavedė būti Akademijos teisėju; pagaliau vyskupus: Vilniaus - Akademijos kancleriu, o Žemaičių - globėju nuolatiniam laikui paskyrė. Tokią privilegiją Grigalius XIII bule aprobavo.