t-001aukstas
Vengrai siaubė Kulmo žemę, o grįždami per mišką patyrė didelių nuostolių nuo kaimiečių parverstų medžių.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 257
Apie dievo kerštą Tuo metu, kai vengrai siaubė Kulmo žemę, Vengrijos karalius su didžiausia kariuomene patraukė prieš vieną karalių, jam pavaldų. Kai jis brovėsi į jo karalystę, to krašto kaimiečiai su pjūklais taip papjovė medžius miškuose, kuriais turėjo vengrai grįždami žygiuoti, kad vienas medis griūdamas parblokštų kitą ir taip toliau. Todėl, kai vengrai grįždami įėjo į šį mišką, mūsų jau minėti kaimiečiai pajudino medžius, o tie, griūdami vienas ant kito iš vienos ir kitos pusės, nuslėgė galybę vengrų. Vis dėlto dievas, būdamas ir geras, ir pakantus, ir gailestingas, galėdamas kantriai laukti ir daug atleisti, pasak pranašo Nahumo, esąs taip pat „dievas pavydus ir keršijąs, viešpats yra keršytojas savo nedraugams, ir jis rūstinasi ant savo priešų” (Nah 1, 2). Argi tad galėjo viešpats kantriai ir gailestingai kęsti, kai šisai Vengrijos karalius siuntė savo tautą siaubti Kristaus bei jo motinos žemės ir joje įsikūrusių brolių, pasiryžusių bet kurią dieną paaukoti ir savo turtus, ir save ir atkeršyti už nukryžiuotojo viešpaties kančias. Kad ir kaip ten būtų buvę, viešpats negalėjo nekeršyti.