Antra vertus, \ntokia, moderniuoju žvilgsniu atrodanti anachronistiška, santvarka leido \nvisuomenėje šalia katalikų egzistuoti įvairioms etnokonfesinėms bendri-\njoms: kalvinistams, liuteronams, stačiatikiams ir unitams, dar vėliau – iš \nRusijos atsikeliantiems sentikiams, be to, nuo Vytauto laikų gyvuojan-\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n64\ntiems karaimams, totoriams ir žydams. \nCivilizaciniam Lietuvos judėjimui barokine Europos „šalikele“ truk-\ndė milžiniški kaimynų smūgiai: valdant švedų kilmės Vazų dinastijai \n(1587–1668), Lietuvą ir Lenkiją ištiko „tvanas“ – Rusijos ir Švedijos in-\nvazija (1654–1667), o valdant Saksų dinastijai (1697–1763) Lietuva tapo \nŠiaurės karo (1700–1721) tarp Rusijos ir Švedijos kovų arena.
Vilniuje šie turėjo net savą, popiežiaus iš- laikomą, kunigų seminariją; mokymu daugiausia užsiėmė jų ba- zi1ijonų ordinas, kurs turėjo Lietuvoje net keletą dešimčių savo vienuolynų. Jų vienuolynų buvo net Žemaičiuose (Padu- bysy), nors ten nei pravoslavų nei unitų nebuvo iš viso. Visur prie jų vienuolynų buvo bent pradžios mokyklų, o kai kur net ir aukštesniųjų.