Narbutas, remdamasis Hartknochu, sieja sudargų atminimą su krašto padavimais ir dviem Sudargais vadinamais miesteliais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 270
Anot Hartknocho, sudargų iš\nties būta, jų atminimas gyvas šios žemės padavimuose ir\nkai kuriuose vietovardžiuose2. Dar ir šiandien čia yra du\npiliavietėmis garsėjantys miesteliai, vadinami Sudargais:\nvienas Prūsijoje, prie Rausvės upės, antras — kairiojoje\nNemuno pakrantėje, šiek tiek žemiau Jurbarko. Siame\nsenoviniame krašte taip pat yra Rosės upė, iki mūsų die\nnų išsaugojusi šį pavadinimą: ji prasideda į šiaurę nuo\nLiubavo miestelio, teka iš pietų šiaurės link ir įteka į\nŠešupę jos kairiojoje pakrantėje, kiek aukščiau Naumies\nčio.
Narbutas rašo, kad skiriai su sudargais po gotų žygių kūrėsi Mažojoje Skitijoje ir Žemutinėje Mezijoje, vadovaujami Kandakoso.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
282\n\n## Puslapis 293\n\nklausiusių d akų; 245 metais gotai pradėjo grobuoniškus\nžygius į Romos imperijos kraštus ir miestus'. Būtent po\nšių laikų ir skiriat su sudargais pradėjo kurtis mažojoje\nSkitijoje, arba dešiniojoje Dnestro pakrantėje, ir žemu\ntinėje Mezijoje, arba arčiau Dunojaus žemupio, vadovau\njami, gotų pavyzdžiu, vado ar karaliuko, vardu Kandak-\nsas1 2. Tai vyko jau tuo metu, kai, IV amžiaus pradžioje\niki valiai prisiklajoję gotai, apsikrovę grobiu ir karų iš\nvarginti, beveik be paliovos puldinėję imperijos žemes,\nėmė mąstyti apie įsikūrimą vienoje vietoje.
Narbutas sudargus, istorikų vadintus Satargarii ir Sadargii, apibūdina kaip ištikimiausius skirių bičiulius prie Dunojaus žemupio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 294
288 Istorinės išvados. Sudargai, kuriuos istorikai vadina Satargarii ir Sadargii, buvo ištikimiausi skiriu bičiuliai: visi drauge įsikūrė prie Dunojaus žemupio, kartu patyrė likimo smūgius, kuriuos labiau užtraukė klastingi svebų karaliukų patarimai negu jų pačių neapdairumas ar gotų priespaudos priežastys. Kadangi paskutinio žygio metu skiriu stovykloje buvo du vadai — Eduka ir Volfas, tai pagrįstai galima daryti išvadą, kad pirmasis vadovavo skiriams, o antrasis — sudargams arba kad tarp abiejų vienos giminės genčių buvo sąjunga ir kiekviena iš jų turėjo savo vadą.