Lietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuvosistorija

Grupė

Seversko kunigaikščiai

2 teiginiai4 įrašai2 ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Visi 2 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 teiginių

t-001vidutinis

Kojelavičius Seversko kunigaikščių atsiskyrimą nuo karaliaus ir Lietuvos apibūdino kaip valstybės išdavimą ir valdų prijungimą prie Maskvos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 537

Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a triarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rimčiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyvavę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Seversko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Maskvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotestuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos.
t-002vidutinis

Seime Lietuvoje susirinko daug Seversko žemės didikų, nes juos baugino arti esanti Maskvos galybė ir valstybės nuostoliai.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 535

Apie šiuos susitarimus karalius nieko nežinojo, mat tuo metu buvo išvykęs į Lietuvą, kur sušaukė seimą. Susirinko gausybė didikų, ypač daug — iš Seversko žemės, nes visus juos baugino Seversko ku n igaikšdėl pavojingo artumo kaimyčiai atsiskiria nuo ninės Maskvos galybė ir verL ie tu v o s tė labiau rūpintis valstybe, kuri iro, patirdama vieną nuostolį po kito. Visi ketino senate sutartinai paraginti ir šiaip, ir taip išsisukinėjantį karalių rimtai susirūpinti tos žemės gynyba.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 536

Brolis neatsisakė, ir jie susitarė šitokiomis sąlygomis: Vladislovas liksiąs Vengrijos karaliumi, jam mirus ir nepalikus vaikų, Jonas tapsiąs sosto įpėdiniu, šiuo metu iš Vladislovo jis gausiąs kaip beneficiją Sileziją. Apie šiuos susitarimus karalius nieko nežinojo, mat tuo metu buvo išvykęs į Lietuvą, kur sušaukė seimą. Susirinko gausybė didikų, ypač daug — iš Seversko žemės, nes visus juos baugino Seversko ku n igaikšdėl pavojingo artumo kaimyčiai atsiskiria nuo ninės Maskvos galybė ir verL ie tu v o s tė labiau rūpintis valstybe, kuri iro, patirdama vieną nuostolį po kito.