Kojelavičius Seversko kunigaikščių atsiskyrimą nuo karaliaus ir Lietuvos apibūdino kaip valstybės išdavimą ir valdų prijungimą prie Maskvos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 537
Mažai tesutramdė užsispyrėlius ir Josifo, Kijevo metropolito, pavyzdys bei rūpestis, ir Nifono, Konstantinopolio p a t riarcho, tais metais išleistas laiškas, kuris rimčių rim čiausiai ragino visus rusus tvirtai laikytis tos tikėjimo santarvės, dėl kurios sutarė Rytų imperatorius Jonas Paleologas, K on stantinopolio patriarchas Juozapas bei kiti to meto Graikijos patriarchai ir valdovai, dalyva vę Florencijos suvažiavime. Dėl šių priežasčių Severs ko kunigaikščiai, atsiskyrę nuo karaliaus bei Lietuvos, išdavė valstybę ir v isas savo valdas prijungė prie Mas kvos. Ž inia apie atsiskyrimą smarkiai išgąsdino karalių, tačiau jis nieko kito nesugebėjo padaryti, tik užprotes tuoti per pasiuntinį V a itie k ų K iočką dėl šios skriaudos.
Seime Lietuvoje susirinko daug Seversko žemės didikų, nes juos baugino arti esanti Maskvos galybė ir valstybės nuostoliai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 535
Apie šiuos susitarimus karalius nieko nežinojo, mat\ntuo metu buvo išvykęs į Lietuvą, kur sušaukė seimą.\nSusirinko gausybė didikų, ypač daug — iš Seversko že\nmės, nes visus juos baugino\nSeversko\nku n igaikš-\ndėl pavojingo artumo kaimy-\nčiai\natsiskiria\nnuo\nninės Maskvos galybė ir ver-\nL ie tu v o s\ntė labiau rūpintis valstybe,\nkuri iro, patirdama vieną nuo\nstolį po kito. Visi ketino senate sutartinai paraginti ir\nšiaip, ir taip išsisukinėjantį karalių rimtai susirūpinti\ntos žemės gynyba.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 536
Brolis neatsisakė, ir jie susitarė šito kiomis sąlygomis: Vladislovas liksiąs Vengrijos karaliu mi, jam mirus ir nepalikus vaikų, Jonas tapsiąs sosto įpėdiniu, šiuo metu iš Vladislovo jis gausiąs kaip be neficiją Sileziją. Apie šiuos susitarimus karalius nieko nežinojo, mat tuo metu buvo išvykęs į Lietuvą, kur sušaukė seimą. Susirinko gausybė didikų, ypač daug — iš Seversko že mės, nes visus juos baugino Seversko ku n igaikš- dėl pavojingo artumo kaimy- čiai atsiskiria nuo ninės Maskvos galybė ir ver- L ie tu v o s tė labiau rūpintis valstybe, kuri iro, patirdama vieną nuo stolį po kito.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat prieš keletą mėnesių labai turtingi ir kilmingi kunigaikščiai Belskiai, Boratinskiai ir Voro- tinskiai su didžiulėmis tėvonijomis perėjo į Maskvos pu sę ir pradėjo su savo kariaunomis puldinėti karaliaus valdas. Sužinojęs apie šiuos M a s k v o s galia auga, įvykius, karalius tiek tepada- b e t karaliu s K a zim ie- rė, kad išsiuntė pas Vasilje- ras sten g ia si to ne- vičių pasiuntinį Stanislovą m a ty ti Strumilą Petravičių protes tuoti dėl paliaubų sulaužymo. O visos ginkluotos jėgos pasuko į Vengriją. Nenoromis Jonas sutiko dalyvauti tame žygyje, nes turėjo kovoti prieš brolį ir jam kenkti; šį kartą, beje, jam dar prasčiau pasisekė nei prieš metus.