Narbutas prie „didžiųjų“ lietuvių dievų priskyrė dievus, kuriuos M. Strijkovskis siejo su lietuviais, žemaičiais, sambiais, latviais ir prūsais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 25
T. Narbutas ne\nkompiliavo senųjų šaltinių, tačiau lietuviais laikydamas visus\nbaltus, analizuodamas vieną ar kitą jų mitologijos reiškinį, sten\ngėsi surinkti duomenis iš visų jų gyventų arealų (Lietuvos, Prū\nsijos, Latvijos) ir kartu juos pateikti. Pavyzdžiui, kalbėdamas\napie „didžiuosius“ lietuvių dievus, pateikia duomenis apie svar\nbiausius lietuvių, prūsų ir kitų baltų genčių dievus. Prie „di\ndžiųjų“ lietuvių dievų jis priskiria Praamžių (Pramžimą), Ra\ngutį, Santvarą, Žemininką - dievus, kuriuos M. Strijkovskis\nlaiko ypatingais lietuvių ir žemaičių dievais, priskiria Ukapir-\nmą, Perkūną, Atrimpą, Gardaitį, Poklių, kuriuos M. Strijkov\nskis laiko lietuvių, žemaičių, sambių, latvių ir prūsų, o K. Hart-\nknochas - prūsų dievais, priskiria Viršaitį, Patelą, Sneibratą,\nkuriuos M. Strijkovskis ir K. Hartknochas laiko prūsų dievais,\nir pagaliau priskiria Kriukį, kurį J. Lasickis laiko žemaičių die\nvu.
Narbutas Sambijos gyventojus siejo daugiausia su senovės budinais, įsikūrusiais ten lietuvių protėviams atėjus į šiuos kraštus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Lietuvių protėviams atėjus į šiuos kraštus, Sambijoje įsikūrė daugiausia senovės budinus sudarantys gyventojai. Hugas Grocijus, tyręs budinu ko lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Gero- pijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtin gų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų.
Sambija — ne itin didelis kraštas, anksčiau, kol jūra per visą pakrantės ilgį nepa siglemžė dalies sausumos, buvęs platesnis, nes, anot kai kurių stebėtojų, buvo atplėštas keliolikos kvadratinių my lių plotas2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Sambija — ne itin didelis kraštas, anksčiau, kol jūra per visą pakrantės ilgį nepa siglemžė dalies sausumos, buvęs platesnis, nes, anot kai kurių stebėtojų, buvo atplėštas keliolikos kvadratinių my lių plotas2. Ji turėjo daugiausiai pasaulyje gintaro, gy ventojai visados buvo patys turtingiausi. Provincija ko vai su kryžiuočiais galėjo surinkti apie 40 000 pėstininkų ir tiek pat raitelių. Lietuvių protėviams atėjus į šiuos kraštus, Sambijoje įsikūrė daugiausia senovės budinus sudarantys gyventojai. Hugas Grocijus, tyręs budinu ko lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Gero- pijus Bekanas3.
Šaunūs sambiai taip narsiai kovėsi gindami savo namus ir dievų šventyklas, ikad po kruvinų ir baisių sker dynių danų riteriai buvo priversti trauktis į savo laivus.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 117
Šaunūs sambiai taip narsiai kovėsi gindami savo \nnamus ir dievų šventyklas, ikad po kruvinų ir baisių sker\ndynių danų riteriai buvo priversti trauktis į savo laivus.