Narbutas prie „didžiųjų“ lietuvių dievų priskyrė dievus, kuriuos M. Strijkovskis siejo su lietuviais, žemaičiais, sambiais, latviais ir prūsais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 25
T. Narbutas nekompiliavo senųjų šaltinių, tačiau lietuviais laikydamas visus baltus, analizuodamas vieną ar kitą jų mitologijos reiškinį, stengėsi surinkti duomenis iš visų jų gyventų arealų (Lietuvos, Prūsijos, Latvijos) ir kartu juos pateikti. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie „didžiuosius“ lietuvių dievus, pateikia duomenis apie svarbiausius lietuvių, prūsų ir kitų baltų genčių dievus. Prie „didžiųjų“ lietuvių dievų jis priskiria Praamžių (Pramžimą), Ragutį, Santvarą, Žemininką - dievus, kuriuos M. Strijkovskis laiko ypatingais lietuvių ir žemaičių dievais, priskiria Ukapirmą, Perkūną, Atrimpą, Gardaitį, Poklių, kuriuos M. Strijkovskis laiko lietuvių, žemaičių, sambių, latvių ir prūsų, o K. Hartknochas - prūsų dievais, priskiria Viršaitį, Patelą, Sneibratą, kuriuos M. Strijkovskis ir K. Hartknochas laiko prūsų dievais, ir pagaliau priskiria Kriukį, kurį J. Lasickis laiko žemaičių dievu.
Narbutas Sambijos gyventojus siejo daugiausia su senovės budinais, įsikūrusiais ten lietuvių protėviams atėjus į šiuos kraštus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Lietuvių protėviams atėjus į šiuos kraštus, Sambijoje įsikūrė daugiausia senovės budinus sudarantys gyventojai. Hugas Grocijus, tyręs budinu kolonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Geropijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtingų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų.
Sambija — ne itin didelis kraštas, anksčiau, kol jūra per visą pakrantės ilgį nepa siglemžė dalies sausumos, buvęs platesnis, nes, anot kai kurių stebėtojų, buvo atplėštas keliolikos kvadratinių my lių plotas2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 268
Sambija — ne itin didelis kraštas, anksčiau, kol jūra per visą pakrantės ilgį nepasiglemžė dalies sausumos, buvęs platesnis, nes, anot kai kurių stebėtojų, buvo atplėštas keliolikos kvadratinių mylių plotas2. Ji turėjo daugiausiai pasaulyje gintaro, gyventojai visados buvo patys turtingiausi. Provincija kovai su kryžiuočiais galėjo surinkti apie 40 000 pėstininkų ir tiek pat raitelių. Lietuvių protėviams atėjus į šiuos kraštus, Sambijoje įsikūrė daugiausia senovės budinus sudarantys gyventojai. Hugas Grocijus, tyręs budinu kolonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Geropijus Bekanas3.
Šaunūs sambiai taip narsiai kovėsi gindami savo namus ir dievų šventyklas, ikad po kruvinų ir baisių sker dynių danų riteriai buvo priversti trauktis į savo laivus.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 117
Šaunūs sambiai taip narsiai kovėsi gindami savo namus ir dievų šventyklas, ikad po kruvinų ir baisių skerdynių danų riteriai buvo priversti trauktis į savo laivus.
Narbutas teigia, kad lietuviai ir sambiai, gindami senąją pilį, buvo supylę apkasus prie Memelio ir Dangės santakos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 182
Miesto riba turėjo būti prie apkasų, kur prieš daugelį metų prie Nemuno stovėjo pilis, prie Memelio ir Dangės upės santakos, iki pat apkasų, kuriuos buvo supylę lietuviai ir sambiai, gindami senąją pilį.