Ponų taryba

PDF 179

Lenkai stengėsi pastoti tam kelią. 1398 m. pirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią Lietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl Podolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta auka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos reikalą^1 ).

PDF 190

Lenkų ponų taryba Radome davė garantiją, kaip lietuv. bajorai Vilniuj lenkams, kad Vytautui nebus atimta d. Lietuvos kunigaikštija. Lietuvių bajorų aktas leidžia jiems daryti spaudimą į Vytautą, jei šis nesilaikytų unijos; taip pat lietuviai, mirus Vytautui, gauna teisę dalyvauti naujo kun. elekcijoj. Lenkų bajorija turėjo tą teisę seniau.

PDF 146

Septyni tūkstančiai ketvirtaisiais metais, o nuo Kristaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt šeštaisiais didysis kunigaikštis Aleksandras išvyko į Brastą \ o karalius Olbrachtas su jų broliu, karalaičiu Zigmantu — į Liubliną 5 . Paskui abi šalys su visais savo Tarybų ponais suvažiavo į Parčevą 6 dalyvauti seime, ir visi išbuvo Parčeve dvi savaites; ką vieni su kitais sumanė ir nutarė — visa tai paliko didelė paslaptis 7 , Ir išvažinėjo savais keliais; Olbrachtas j Krokuvą ® , o didysis kunigaikštis Aleksandras — į Vilnių9 . Septyni tūkstančiai penktaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo Kristaus gimimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt septintųjų metų vasarą Lenkijos karalius Olbrachas sutelkė galybę savo kariuomenės ir su visomis Lenkijos karalystės jėgomis, su paruoštais žirgais ir ginklais išžygiavo prieš Moldavijos vaivadą Steponą l0 .

PDF 327

4T Iš Jono Zaberezinskio buvo atimta n e tik Trakų vaivados, bet laikinai ir krašto maršalo vieta. Be to, jis drauge su Vilniaus vyskupu Vaitiekumi Taboru, etmonu St. Kiška ir Žemaičių seniūnu Stanislovu Jonaičiu Kęsgailą buvo pašalintas iš Ponų Tarybos.

PDF 237

Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji dignitoriai, kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo; tik ilgai spyrėsi, reikalaudami sau vietos senate, Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems priešingi, tai jie vis dėlto nepateko į senatą.

Red. A. Šapoka, A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.).

Visa tai jis galėjo daryti laisvai; tačiau valstybės politikoje jį varžė įsigalėjusi ponų taryba ir seimai (žiūr. 198—201 psl.).

PDF 123

Lietuvos bernardinų atsiskyrimo siekius ėmė remti ir Žygimantas Senasis. Gavęs Ponų tarybos prašymą kreiptis į bernardinų vienuolijos generolą dėl komisaro, kuris atskirtų Lietuvos ir Lenkijos bernardinų vienuolynus, jis šį prašymą įvykdė. Atskiru raštu Žygimantas Senasis paragino Kauno vaitą ir tarybą tuo atveju, jei į Kauną atvyktLĮ iš Lenkijos siųstas bernardinLĮ vyresnysis ir norėtLĮ Kauno vienuolyne šeimininkauti, neleisti jam to daryti iki atvykstant generolo komisarui.

PDF 274

Sprendimas yra įvilktas į privilegijos formą, privilegija jis buvo vadinamas ir vėliau, įvairiuose Kauno miesto dokumentų sąrašuose. Tekstas surašytas pergamente ir sutvirtintas valdovo/valstybės antspaudu dalyvaujant Ponų tarybos nariams. Dokumento dispozija susideda iš 23 straipsnių, kuriuose reglamentuojamos įvairiausios miesto gyvenimo sritys.

PDF 5

Iš naracinės teismo sprendimo dalies aiškėja, kad Stanislovas dar Ldk Aleksandro valdymo laikotarpiu nužudė vieną iš savo brolių, todėl kiti du - Kasparas ir Venclovas, kreipėsi į valdovo teismą dėl brolžudystės. Bylą išsprendęs Ldk Aleksandras ir Ponų taryba „įsakė [...] už tokį smurtą jį įduoti rotušei, [kad būtų] nubaustas“17.

PDF 8

Regis, viešos mirties bausmės aukšto socialinio statuso valdovo išdavikams buvo vykdomos seimų metu, kai iš anksto numatytoje vietoje susirinkdavo bent dalis Ponų tarybos narių, aukščiausių valstybės pareigūnų. Konkrečių šį procesą liudijančių pavyzdžių neturime. Šią prielaidą darome remdamiesi žinomais išdavyste kaltintų ir išteisintų asmenų atvejais bei 1512 m. žemės iždininko Abraomo Jezofovičiaus laiško valdovo raštininkui ir Trakų pilininkui J. B. Sapiegai duomenimis.

PDF 8

1504 m. Brastos seimo metu Ldk Aleksandras ir Ponų taryba išteisino valdovo išdavyste kaltintą ir į Maskvos valstybę pabėgusį Eustachijų Daškovičių33. Ten pat Brastoje 1511 m. seimo metu viešai buvo išteisintas, kaip įtarta, prie kunigaikščio M. Glinskio išdavystės prisidėjęs Albertas Goštautas34.

p. 21 (PDF 13)

Diduomenės vidinės konsolidacijos 32 įkarštyje Ponų taryba tampa šios socialinės grupės politiniu organu. 1459 m. Alekna Davainaitis savo šeimos turto reikalus tvarko ne kaip anksčiau - artimiausių draugų ir giminaičių akivaizdoje, bet kartu su „savo broliais Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryba" 33

PDF 213

Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kalbėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. Vis dėlto šia privilegija taryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai negalėjo varžyti didžiojo kunigaikščio; išklausęs tarybos nuomonės, jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti.

PDF 237

Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji dignitoriai, kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo; tik ilgai spyrėsi, reikalaudami sau vietos senate, Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems priešingi, tai jie vis dėlto nepateko į senatą.

PDF 213

Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kalbėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. Vis dėlto šia privilegija taryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai negalėjo varžyti didžiojo kunigaikščio; išklausęs tarybos nuomonės, jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti.

PDF 16

Aukščiausios valstybės institucijos: Ponų taryba (nuo XV a. pabaigos), Seimas (nuo 1566 m.), nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos Seimas ir Senatas (LDK – 1/3 vietų).

PDF 17-18

Lenkijos istorija — M. Miechovitos „Lenkų kronika" (pirmas konfiskuotas leidimas 1519 m., antras — 1521). Dalis sutampančių Miechovitos Kronikos ir Bychovco kronikos vietų yra mūsų pažymėtos paaiškinimuose. Čia minėtinas tik dar vienas abiejų kronikų tekstų sutapimo atvejis. Būtent Bychovco kronikoje, kalbant apie susipykusių su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Lietuvos didikų — Ponų Tarybos narių — suvažiavimą Naugarduke (1505 m. va- 19 sąrą), užsimenama, kad Aleksandras Radomo seime (1505 m. gegužės mėn.) „buvo žadėjęs, kad būsiąs jiems |Lietuvos Ponų Tarybos nariams], vėl maloningas, kai parvažiuosiąs į Lietuvą