Pomeranai

PDF 95

Apie laimėtą mūšį, kuriame broliai nukovė tūkstantį penkis šimtus pomeranų Brolis Poponas, magistras, pasiuntė žvalgus, turėjusius atidžiai pažiūrėti, ką beveikiąs Sventopelkas, o pats su savo bei kunigaikščio Kazimiero kariuomene atvyko prie Višogrudo pilies291 ir ten įsikūrė stovyklą. Žvalgai sugrįžę pranešė, kad Sventopelkas su galybe savo karių stovįs prie Svečės pilies ir ją stiprinąs. Pasitarę visi nusprendė ten jį užpulti ir iš Kulmo pasiuntė 10 raitelių, turėjusių neduoti ramybės priešo kariuomenei; susidūrę su 20 priešo vyrų, jie nukovė vieną karį, o kiti 19, išvydę brolių vėliavą, pabėgo; bėgliams parsiradus Sventopelko kariuomenėje, išsibėgiojo visi, išsigelbėjo kurie ne kurie, pasiekdami pilį, visi kiti arba paskendo, arba paklojo galvas nuo kalavijo ašmenų. Šitaip tą dieną broliai nukovė tūkstantį penkis šimtus Pomeranijos vyrų292. Dėkodami už šią pergalę dievui ir džiūgaudami, broliai su dideliu grobiu sugrįžo namo.

PDF 96

Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas\nsutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui\natsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo\nbrolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai,\nšitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė\ndvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė\nšiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę\nteutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė\ngabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30\nvyrų, skirtų grobiui saugoti. Druzigeris, magistro siųstas jų gelbėti, pabėgo nelyginant\nkoks bailys pamatęs daugybę nukautųjų.

PDF 96

Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“. Išaušus, kai broliai traukėsi, kurie ne kurie Sventopelko kariai užpuolė gabenamą grobį, kurio buvo tiek daug, kad gurguolė išdryko per dvi mylias, ir nukovė 30 vyrų, skirtų grobiui saugoti.

PDF 101

Sventopelkas su savo kariuomene priėjo Santyro pilį ir ten įsirengė stovyklą, pasiųsdamas į priekį daug karių bei ginklanešių, kurie turėjo ištirti, ar Kristburgo pilis yra apsupta. Kristburgo broliai šiuos karius užpuolė ir daug jų išžudė, o kiti, balsu šaukdami, leidosi bėgti link savo valdovo Sventopelko kariuomenės. Sis įvykis ir pomeranų kariuomenę taip išgąsdino, kad visa išsibėgiojo. Sitai išvydę, broliai ėmė juos vytis, vienus nukovė, kitus paėmė į nelaisvę, o likusieji prigėrė Vysloje. Vis dėlto jos vadas su keliais [kariais] vargais negalais išsigelbėjo, pasprukdamas laivu. Šitaip sutriuškintas Sventopelkas, praradęs visą karinę galią, bematant aprimo.