Masiliečių laivai, Masilijai pradėjus rungtyniauti su Kartagina, plaukdavo iki Tarteso tų pačių prekių kaip kartaginiečiai. Pasak Narbuto minimų autorių, gintaringos pakrantės buvo pažįstamos dėl IV a. pr. Kr. suklestėjusios masiliečių prekybos alavu ir gintaru. Teodoro Narbuto teigimu, masiliečiai prekes gabeno keliu, kuriuo jos patekdavo į Tartesą arba prie Galijos krantų.
Tuo metu Masilija pradėjo rungtyniauti su Kartagina; masiliečių laivai plaukdavo iki Tarteso tų pačių prekių kaip ir kartaginiečiai. Galop turtingi Masilijos ¡pirkliai laibai išplėtė savo įtaką šiaurinėse jūrose. Jie tikriausiai žinojo,, kad jų varžovai ten jau seniai nuplaukdavo ir atgabendavo pelningų krovinių, kuriuos įsigydavo beveik veltui, t. y. už pigiausius blizgučius ir niekučius2. Norint palengvinti tokį žygį, kelionėn buvo išsiųstas įžymus Masilijos astronomas ir jūrų keliautojas Pitėjas.
Pagaliau kurui kaip malkas vartojamą gintarą, kurio senovės Sembos gyventojams netrūko, galima suprasti kaip iškasamas palmes, iš kurių kažkada sunkėsi gintaras, apie tai kalbėjome anksčiau; jų gal nemažai buvo išgaunama iš pakrančių smėlio sluoksnio arba jų išmesdavo jūra. 162 Pasak autorių, gintaringos pakrantės buvo pažįstamos dėl masiliečių prekybos, ypač alavu ir gintaru, išsiplėtusios ir suklestėjusios IV amžiuje prieš Kristaus gimimą1. Senovės tyrinėtojai netgi padarė gana taiklių prielaidų, jog finikiečių, o gal ir masiliečių pirkliai turėję savo prekyvietes, arba emporiurnus, Prūsijoje; iš jų viena buvusi Ilelados pusiasalyje, Scurgon2 ramovėje, o antra ■— Kulnie prie Vyslos3.
Tuo keliu prekes gabeno ir masiliečiai, Nėra nė mažiausių abejonių, jog germanų tautų valtys išplaukdavo toliau Zundo ir nugabendavo savo prekių į Okeano pakrančių miestus (§ 157). 'tacitas, užsiminęs apie sveonus, pateikia žinių, kad jie turėjo daug didelių laivų1. Siaurės sagose daug žinių apie jurų keliautojus, nuo senų amžių garsėjusius savo drąsiais žygiais. Taip mūsų kraštų prekės lengvai patekdavo arba į Tartesą, arba prie Galijos krantų, o per Galiją arkliais 50 dienų būdavo gabenamos į Masiliją2.
Pagaliau kurui kaip malkas vartojamą gintarą, kurio senovės Sembos gyventojams netrūko, galima suprasti kaip iškasamas palmes, iš kurių kažkada sunkėsi gintaras, apie tai kalbėjome anksčiau; jų gal nemažai buvo išgaunama iš pakrančių smėlio sluoksnio arba jų išmesdavo jūra. 162 Pasak autorių, gintaringos pakrantės buvo pažįstamos dėl masiliečių prekybos, ypač alavu ir gintaru, išsiplėtusios ir suklestėjusios IV amžiuje prieš Kristaus gimimą1. Senovės tyrinėtojai netgi padarė gana taiklių prielaidų, jog finikiečių, o gal ir masiliečių pirkliai turėję savo prekyvietes, arba emporiurnus, Prūsijoje; iš jų viena buvusi Ilelados pusiasalyje, Scurgon2 ramovėje, o antra ■— Kulnie prie Vyslos3.