Liublino seimas

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Tuo būdu jie sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė nuo reikalavimo, kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pakeliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis, karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo seimų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t.t. Visa tai liepos 1 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų, per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių, lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d.).