Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Toliau dar nustatoma, kad abi jungtinės valstybės turėsiančios bendrus seimus (. 8), kurie visada rinksiąsi Lenkijoje (. 16; sudarius uniją, tas pats Liublino seimas nutarė, kad seimai turės rinktis Varšuvoje).
Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti.
Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi iš- siderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Tuo būdu jie sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė nuo reikalavimo, kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pa- keliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuo- damasis, karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lie- tuvos kunigaikščiu. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo sei- mų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t.t. Visa tai liepos 1 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.
Kaip Varšuvos seime\n(1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų vals-\ntybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami,\nkad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų,\nper kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių,\nlietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo\n1 d.).