Vienas Linartas, atgynęs nuo kivirčo, pritapo prie geriančios draugijos.
Mūsų tautosaka, t.4 (1931) — M. Katkus, „Balanos gadynė“
p. 102 (PDF 100)
Dabar Antanas atsisėdo šalia geriančio Plačiuko, pykdamas: „Mat, snarglys, jis čia atmins pernykščius ar užpernykščius daiktus.“ Kaip dabar Plačiukui neužgerti Linarto, kad jis, Linartas, toks geras, atgynė nuo ano durniaus. Ot, ir pritapo Linartas prie geriančios draugijos.