Pilaitė po Glebavičių tapo jėzuitų nuosavybe, o vėliau atiteko Vilniaus universitetui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 68
Pilaitė, jėzuitų buvusi, per mylią nuo Vilniaus atstu, dešiniajame Vilijos krante, kur pastaraisiais metais buvo agronomijos institutas, dabar priklauso buvusiam to instituto direktoriui ponui Fričinskiui, yra viena iš seniausių įtvirtintų vietovių prie Vilniaus. Nuo neatmenamų laikų ten buvo kunigaikščių pilis, kuri vėliau dovanota Viršilų giminei, paskui perėjo Glebavičių paveldui, po jų tapo jėzuitų nuosavybe, pagaliau atiteko Vilniaus universitetui. To dvaro lankose iki šiol dunkso pilkapis, arba lietuvių sumuštų kryžiuočių kapavietė, prie Sudervėlės upelio; apie pastarąjį mūšį užsimena Strijkovskis.
Pilaitė prie Vilniaus kadaise buvo jėzuitų nuosavybė, o vėliau atiteko Vilniaus universitetui.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 67-68
51 ## Puslapis 68 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS nebūtų nuo tiesos nutolta, jeigu Vilnius, tokios palankios gamtos aplinkumoje stovėdamas, prie seniausių Lietuvos tvirtovių būtų priskirtas. Pilaitė, jėzuitų buvusi, per mylią nuo Vilniaus atstu, dešiniajame Vilijos krante, kur pastaraisiais metais buvo agronomijos institutas, dabar priklauso buvusiam to instituto direktoriui ponui Fričinskiui, yra viena iš seniausių įtvirtintų vietovių prie Vilniaus. Nuo neatmenamų laikų ten buvo kunigaikščių pilis, kuri vėliau dovanota Viršilų giminei, paskui perėjo Glebavičių paveldui, po jų tapo jėzuitų nuosavybe, pagaliau atiteko Vilniaus universitetui.
Lietuvos jėzuitų kolegijos ir Vilniaus akademija prisidėjo prie lotynų kalbos plitimo tarp Lietuvos kilmingųjų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 54
Šis iš Kauno kilęs gausių religinių-pastoracinių, asketinių, poleminių ir filosofinių raštų autorius, Lietuvos heraldikas, Vilniaus Akademijos profesorius, vėlesnėse kartose išryškėjo su savo dviejų tomų « Historiae Lituanae » kaip žymus Lietuvos istorikas. Kai per Lietuvos jėzuitų kolegijas ir Vilniaus Akademiją lotynų kalba vis daugiau praplito Lietuvos kilmingųjų sluoksniuose, Kojalavičius parašė savo Historiae Lituanae. Pats autorius įvade sakėsi ne tik norįs duoti lotynų kalba vertą skaityti knygą, bet ir suteikti (^22) **Antrąjį leidimą parūpino 1766 m.