Lietuvos reformacijos ryškiausia ir įtakingiausia protestantų figūra – LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565), 1563 m. išleidęs lenkiškai „Brastos Bibliją“.
XVI a. šeštajame–septintajame dešimtmetyje beveik visi didikai buvo perėję į reformaciją ir sekuliarizavę savo pačių funduotas bažnyčias – tai sudarė pusę visų bažnyčių. Kalvinizmas vėliau pradėjo nykti, tačiau išliko iki šių dienų.
Civilizaciniam Lietuvos judėjimui barokine Europos „šalikele“ trukdė milžiniški kaimynų smūgiai: valdant švedų kilmės Vazų dinastijai (1587–1668), Lietuvą ir Lenkiją ištiko „tvanas“ – Rusijos ir Švedijos invazija (1654–1667), o valdant Saksų dinastijai.
Pagal liberum veto teisę bajoriškojo parlamento – Seimo sprendimai turėjo būti priimami vienu balsu, o tai ypač kontrastavo su Vakarų Europos absoliutistinėmis santvarkomis ir trukdė stiprinti bei centralizuoti valstybę. Antra vertus, tokia, moderniuoju žvilgsniu atrodanti anachronistiška, santvarka leido visuomenėje šalia katalikų egzistuoti įvairioms etnokonfesinėms bendrijoms: kalvinistams, liuteronams, stačiatikiams ir unitams, dar vėliau – iš Rusijos atsikeliantiems sentikiams, be to, nuo Vytauto laikų gyvuojan-