1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protektoratu.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 89
1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protek-\ntoratu. 1560 m. Maskva tęsė karo puolimą Livonijoje. 1561 m. sutartimi su LDK panaikinta Livonijos konfederacija,\ndidesnė dalis Livonijos tapo Lietuvos dalimi\n\nIštrauka iš popiežiaus diplomato Fulvio Ruggieri (1572 m.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 89
1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protek-\ntoratu. 1560 m. Maskva tęsė karo puolimą Livonijoje. 1561 m. sutartimi su LDK panaikinta Livonijos konfederacija,\ndidesnė dalis Livonijos tapo Lietuvos dalimi\n\nIštrauka iš popiežiaus diplomato Fulvio Ruggieri (1572 m.
1564 m. pradžioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės Maskvos kariuomenės.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88
Prieš mūšį 1564 m. pradžioje, iš Maskvos į Vilnių dar nespėjus parvykti pasiuntiniams su žinia, kad dėl paliaubų susitarti nepavyko, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės - po kelias dešimtis tūkstančių karių, kariuomenės. Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyru- sio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuome- nei turėjo pakakti net pusei metų.
Žygimantas Augustas, pasigailėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldinių, paskelbė lietuviškos monetos vertės taisyklę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 461
— 369- (Iš Dogelio rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekoje) Žygimantas Augustas ir 1.1. Visiems bendrai ir kiekvie nam atskirai, kam tiktai reikės žinoti, pranešame, kad mes, pasigailėję mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa valdinių dėl nuostolio, kurį savo Lietuvos monetų kalyklo je vietinėse mūsų Karalystės valstybėse iki šio laiko turėjo, mūsų Lietuvos ir Lenkijos ponų tarybų patarimu, įsakėme paskelbti, kaip visiems mūsų Karalystės pavaldiniams ben drai įsakome, kad lietuvišką monetą, su mūsų ir mūsų pro tėvių tikslais nukaldintą jų nuosava ir senąja kaina, tai yra, du lietuvišku grašiu, imtų už pustrečio lenkiško grašio, ta čiau dėl to šį perspėjimą ir sąlygą skelbiame visiems, kad, kai šiame seime, pagal bendras Lenkijos karalystės ir Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijas patvirtinsime, vienodai nauja kalykla kaldintų, tuomet tik ta viena kalykla pinigus kals, visas, kad ir kokios būtų lietuviškos monetos, nukaldintos penkiasdešimtais aštuntais iki šešiasdešimt penktųjų, dėl jos ir turės veikti šis ediktas, bus laisvai lei džiama mūsų kalyklai pagal tą pačią kainą pakeisti, tą mo netą jau mūsų kalėjai pagal tą aprašytą paprotį imti ir naują už ją duoti privalės, kaip visa tai per konstituciją šio seimo gale plačiau atlikta ir garantuota. O grašius, Tikocine len kiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų grašių kainą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 461
— 369- (Iš Dogelio rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekoje) Žygimantas Augustas ir 1.1. Visiems bendrai ir kiekvie nam atskirai, kam tiktai reikės žinoti, pranešame, kad mes, pasigailėję mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pa valdinių dėl nuostolio, kurį savo Lietuvos monetų kalyklo je vietinėse mūsų Karalystės valstybėse iki šio laiko turėjo, mūsų Lietuvos ir Lenkijos ponų tarybų patarimu, įsakėme paskelbti, kaip visiems mūsų Karalystės pavaldiniams ben drai įsakome, kad lietuvišką monetą, su mūsų ir mūsų pro tėvių tikslais nukaldintą jų nuosava ir senąja kaina, tai yra, du lietuvišku grašiu, imtų už pustrečio lenkiško grašio, ta čiau dėl to šį perspėjimą ir sąlygą skelbiame visiems, kad, kai šiame seime, pagal bendras Lenkijos karalystės ir Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijas patvirtinsime, vienodai nauja kalykla kaldintų, tuomet tik ta viena kalykla pinigus kals, visas, kad ir kokios būtų lietuviškos monetos, nukaldintos penkiasdešimtais aštuntais iki šešiasdešimt penktųjų, dėl jos ir turės veikti šis ediktas, bus laisvai lei džiama mūsų kalyklai pagal tą pačią kainą pakeisti, tą mo netą jau mūsų kalėjai pagal tą aprašytą paprotį imti ir naują už ją duoti privalės, kaip visa tai per konstituciją šio seimo gale plačiau atlikta ir garantuota. O grašius, Tikocine len kiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų grašių kainą.
Lenkai siūlė panaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos pareigybių vardus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 489
Lenkai, at skirai pasitarę, atsakė, kad esanti vienui viena veiks minga priemonė šiam ginčui baigti, būtent nutarti, jog ateityje Podolė priklausysianti lygiomis teisėmis ir len kams, ir lietuviams. Šitai galima pasiekti tada, kai abi tautos gyvensiančios vienodomis teisėmis, valdomos vie no karaliaus, vienoje Lenkijos karalystėje, panaikinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei visų Lietuvos pareigybių vardus, kurie, pirma, rodo, jog valstybė esanti padalyta, o antra — visada duos dingstį nesan taikai. Šitaip atsakydami, jie nelyginant įpylė į ugnį aly vos.
Lietuvos metraštis Klecko pergalę sieja su Dievo gailestingumu ir aprašo Lietuvos kariuomenę grįžus su totorių belaisviais bei grobiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 170
Labai maža jų grįžo į Ordą. Ir patyrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė begalinį dievo gailestingumą, o Korano giminė — neapsakomą kraujo praliejimą. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir Lietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, vi są dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už Cepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo į kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su sa vimi daug belaisvių ir turėdami rankas pilnas aukso, ir sidabro, ir ginklų, ir drabužių, ir brangių žirgų.
1840 m. panaikinus Lietuvos Statutą ir surusinus teismus, buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 106
1840 m. panaikintas \nLietuvos Statutas, o teismų sistema surusinta. Lietuvos vardas pašalintas \niš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų, buvusios LLV žemės imtos \ntraktuoti kaip Vakarų Rusija, o buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės \nVakarų kraštu.
Įvadinio straipsnio autorius LTI nuvertinimą lenkų istoriografijoje sieja su Narbuto politinėmis simpatijomis LDK ir lietuvių tautai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 9
Lenkų istoriografijoje T. Narbuto darbai nėra teigiamai\nvertinami. Tai susiję ne tik su gausiomis faktinėmis jo veikalo\nklaidomis, netikslumais, asmenine „kūryba“. Pagrindinė LTI\nnuvertinimo priežastis - istoriko politinės simpatijos LDK ir\nlietuvių tautai.
Lietuvos metraštis Vytautą vaizduoja valdžius Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę bei artimai bendravus su Vengrų valdovu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 177
Kaip neišma\ntuojama dangaus aukštybė ir jūros gilybė, taip neap\nsakoma ir to šlovingojo valdovo galybė ir narsumas.\nEsant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir val\ndant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį \nkitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų že\nmė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos \nim peratorium igyveno su juo didelėje meilėje.\nKartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, \nDidžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Veng\nrų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam \natvykti.
Visų LDK žemių seimas Vilniuje 1492 m. liepos 18 d. patvirtino Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 305
1 Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrų patvtitino visų LDK žemių seimas Vilniuje, 1492.VII.18.
Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad Narbutas priešinosi mėginimams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes paversti Lenkijos provincija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
Šitaip T. Narbutas pasisakė prieš vieningos Lenkijos atkūri mo šalininkų mėginimus paversti Lietuvos Didžiosios Kuni gaikštystės žemes eiline provincija. Jo parašytas istorijos vei kalas turėjo priminti Lietuvos bajorams, kas jie yra iš tikrųjų. LTI T. Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių rai dą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. 1569 m. unija - tai savarankiškos LDK egzistavimo pabaiga.
Edukacinės komisijos pertvarkyta valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šios – į apygardas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 88
Edukacinė komisija ėmėsi permainų ir stengėsi sukur- ti vientisą švietimo sistemą. Valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šios – į apygardas. Lietuvos provincijos švietimą tvarkė reformuotas Vilniaus universitetas.
LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės 1406-1408 m. karo veiksmai vyko LDK rytų pasienyje, Ugros ir Okos upių ruože.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 252
* Čia labai apibendrintai Ir glaustai kalbama apie LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karų 1406— 1408 m. Karo prie žastis buvo ne du bebrai ir trys statinės medaus, o Vytauto progra ma Išplėsti savo įtakų Pskovo Ir Didžiojo Naugardo bajorų respub likose ir pasodinti ten savo vietininkus. Karo veiksmai ėjo LDK rytų pasieniu, Ugios Ir Okos upių ruože, daugiausia dabartinės Kalugos srities teritorijoje.
Vytautui galutinai prijungus Smolenską prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Jurijus Svetoslavovičius persikėlė į Didįjį Naugardą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 238
1).\n'* Jurijus (Georgijus) Svetoslavovičlus — paskutinis Smolensko \nkunigaikštis (1386— 1392 ir 1401— 1404). Vytautui galutinai prijun\ngus Smolensku prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, persikėlė \nį Didįjį Naugardų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pavietų žemės teis mų kūrimo procesas buvo ilgas ir komplikuotas, prasidėjęs dar XVI a.
Žemės teismo knygų, išlikusių Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve Minske, apžvalga iki 1600 m.: žemės teismo knygos kaip šaltinis tiriant bajorijos istoriją
PDF 1
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pavietų žemės teis mų kūrimo procesas buvo ilgas ir komplikuotas, prasidėjęs dar XVI a. 4 dešimtmetyje, kai I Lietuvos Statute 1529 m. bajorijai buvo numatyta galimybė dalyvauti regioninių di džiojo kunigaikščio vietininkų teismų darbe. Nuo to amžiaus 5-ojo dešimimečio pradžios kai kuriuose valstybės administraciniuose centruose veikė Statute numatyti vadinamieji „žemės teismai", iš valdovo vietininkų teismo pamažu tapę išsodintųjų, parinktųjų (cydbu ebtcajKeubie) teisėjų teismu. Pradėtos reguliariai vesti tų teismų knygos, kas įrodo, kad iš esmės senasis vadinamasis „žemės" teismas (iki II Lietuvos Statuto priėmimo) buvo pilies teismo sinonimas, o pats teismo pavadinimas tada dar nebuvo nusistovėjęs. Tačiau bajorijos tai jau netenkino - ji turėjo sektiną precedentą - Lenkijos bajorų teismus.
Teodoras Narbutas vaizduoja, kad kryžiuočiai didžiavosi išlikusia tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Žemaitiją laikė išimtimi dėl jos neatsimetimo nuo pagonybės ir neaiškios Skirgailos valdžios.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 374
Dargi kryžiuočiai didžiavosi už silaikiusia tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tik Žemaitija, kaip kraštas užsispyrusiai neatsimetantis nuo pago nybės ir nebuvęs aiškioje Skirgailos valdžioje, buvo išimtis.
Teodoras Narbutas teigia, kad Vytautui suteiktas didžiojo kunigaikščio titulas buvo spąstai lietuviams, kuriais siekta palenkti valsčius, nutraukti ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir susilpninti valstybę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 385
Užtat lengva suvokti, kad tai buvo tik spąstai lietuviams, kad į savo pusę palenktų daugiau valsčių, nutrauktų susiklosčiu sius įprastus ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, susilpnintų visą valstybę, suteikdami vaizduotėj e susikurtą didžiojo kunigaikš čio titulą nelaimingojo Vytauto asmeniui, kuris iš tiesų ėmė va dintis Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didžiuoju kunigaikščiu, o vėliau vienu kartu paminti po kojomis ir tas fantazijas, ir tas ta riamas laisves, o savo geležinio skeptro valdžią išplėsti nuo Ne ries iki Dnepro.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88
Prieš mūšį 1564 m. pradžioje, iš Maskvos į Vilnių dar nespėjus parvykti pasiuntiniams su žinia, kad dėl paliaubų susitarti nepavyko, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės - po kelias dešimtis tūkstančių karių, kariuomenės. Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyru- sio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuome- nei turėjo pakakti net pusei metų.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Kaip neišma tuojama dangaus aukštybė ir jūros gilybė, taip neap sakoma ir to šlovingojo valdovo galybė ir narsumas. Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir val dant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų že mė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos imperatoriumigyveno su juo didelėje meilėje. Kartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, Didžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Veng rų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam atvykti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Istorikas T. Narbutas LTI pirmajame tome pirmasis siste miškai išdėstė lietuvių mitologijos metmenis. Savo populiaru mu šis tomas prilygo kitiems aštuoniems. Istoriko supratimu, lietuvių mitologija prilygsta graikų, todėl yra klasikinė. Lietu viškų dievybių panteonas visiškai atitinka tiek indų, tiek grai kų dieviškąjį pasaulį.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
1). '* Jurijus (Georgijus) Svetoslavovičlus — paskutinis Smolensko kunigaikštis (1386—1392 ir 1401— 1404). Vytautui galutinai prijun gus Smolensku prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, persikėlė į Didįjį Naugardų.