1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protektoratu.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 89
1559 m. Livonijos ordinas ir Rygos vyskupija paprašė Lietuvos globos ir tapo LDK protektoratu. 1560 m. Maskva tęsė karo puolimą Livonijoje. 1561 m. sutartimi su LDK panaikinta Livonijos konfederacija, didesnė dalis Livonijos tapo Lietuvos dalimi Ištrauka iš popiežiaus diplomato Fulvio Ruggieri (1572 m.
1564 m. pradžioje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės Maskvos kariuomenės.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 88
Prieš mūšį 1564 m. pradžioje, iš Maskvos į Vilnių dar nespėjus parvykti pasiuntiniams su žinia, kad dėl paliaubų susitarti nepavyko, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įsiveržė dvi didelės - po kelias dešimtis tūkstančių karių, kariuomenės. Viena jų, vadovaujama kunigaikščio Baziliaus Serebriano, pajudėjo iš Smolensko, kita, vadovaujama patyrusio karvedžio kunigaikščio Petro Šuiskio, iš Polocko traukė į Drucką. Čia jos turėjo susijungti ir pulti Minsko, Naugarduko, o vėliau Vilniaus kryptimi. Buvo planuojama stambaus masto ilgalaikė kampanija, gal net visai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei užimti, nes dar prieš tai į Didžiųjų Lukų tvirtovę buvo nurodyta suvežti atsargas, kurių kariuomenei turėjo pakakti net pusei metų.
Žygimantas Augustas, pasigailėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldinių, paskelbė lietuviškos monetos vertės taisyklę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 461
— 369- (Iš Dogelio rankraščių Vilniaus universiteto bibliotekoje) Žygimantas Augustas ir 1.1. Visiems bendrai ir kiekvienam atskirai, kam tiktai reikės žinoti, pranešame, kad mes, pasigailėję mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavaldinių dėl nuostolio, kurį savo Lietuvos monetų kalykloje vietinėse mūsų Karalystės valstybėse iki šio laiko turėjo, mūsų Lietuvos ir Lenkijos ponų tarybų patarimu, įsakėme paskelbti, kaip visiems mūsų Karalystės pavaldiniams bendrai įsakome, kad lietuvišką monetą, su mūsų ir mūsų protėvių tikslais nukaldintą jų nuosava ir senąja kaina, tai yra, du lietuvišku grašiu, imtų už pustrečio lenkiško grašio, tačiau dėl to šį perspėjimą ir sąlygą skelbiame visiems, kad, kai šiame seime, pagal bendras Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės privilegijas patvirtinsime, vienodai nauja kalykla kaldintų, tuomet tik ta viena kalykla pinigus kals, visas, kad ir kokios būtų lietuviškos monetos, nukaldintos penkiasdešimtais aštuntais iki šešiasdešimt penktųjų, dėl jos ir turės veikti šis ediktas, bus laisvai leidžiama mūsų kalyklai pagal tą pačią kainą pakeisti, tą monetą jau mūsų kalėjai pagal tą aprašytą paprotį imti ir naują už ją duoti privalės, kaip visa tai per konstituciją šio seimo gale plačiau atlikta ir garantuota. O grašius, Tikocine lenkiškų pavidalu nukaldintus, įsakome taip pat, kad kaip Lenkijoje, taip ir Lietuvoje, kad būtų imami pagal lenkiškų grašių kainą.
Lenkai siūlė panaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos pareigybių vardus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 489
Lenkai, atskirai pasitarę, atsakė, kad esanti vienui viena veiksminga priemonė šiam ginčui baigti, būtent nutarti, jog ateityje Podolė priklausysianti lygiomis teisėmis ir lenkams, ir lietuviams. Šitai galima pasiekti tada, kai abi tautos gyvensiančios vienodomis teisėmis, valdomos vieno karaliaus, vienoje Lenkijos karalystėje, panaikinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei visų Lietuvos pareigybių vardus, kurie, pirma, rodo, jog valstybė esanti padalyta, o antra — visada duos dingstį nesantaikai. Šitaip atsakydami, jie nelyginant įpylė į ugnį alyvos.
Lietuvos metraštis Klecko pergalę sieja su Dievo gailestingumu ir aprašo Lietuvos kariuomenę grįžus su totorių belaisviais bei grobiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 170
Labai maža jų grįžo į Ordą. Ir patyrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė begalinį dievo gailestingumą, o Korano giminė — neapsakomą kraujo praliejimą. Kunigaikštis Mykolas Glinskis ir Lietuvos kariuomenė tą dieną pasiliko prie lavonų, visą dieną jodinėdami ir vaikydamiesi aplink Ceprą ir už Cepros, paėmė arba nukovė daugybą totorių, sugrįžo į kariuomenės stovyklą prie Klecko, vesdamiesi su savimi daug belaisvių ir turėdami rankas pilnas aukso, ir sidabro, ir ginklų, ir drabužių, ir brangių žirgų.
1840 m. panaikinus Lietuvos Statutą ir surusinus teismus, buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 106
1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, o teismų sistema surusinta. Lietuvos vardas pašalintas iš Vilniaus ir Gardino gubernijų pavadinimų, buvusios LLV žemės imtos traktuoti kaip Vakarų Rusija, o buvusios LDK teritorija pavadinta Šiaurės Vakarų kraštu.
Įvadinio straipsnio autorius LTI nuvertinimą lenkų istoriografijoje sieja su Narbuto politinėmis simpatijomis LDK ir lietuvių tautai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 9
Lenkų istoriografijoje T. Narbuto darbai nėra teigiamai vertinami. Tai susiję ne tik su gausiomis faktinėmis jo veikalo klaidomis, netikslumais, asmenine „kūryba“. Pagrindinė LTI nuvertinimo priežastis - istoriko politinės simpatijos LDK ir lietuvių tautai.
Lietuvos metraštis Vytautą vaizduoja valdžius Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę bei artimai bendravus su Vengrų valdovu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 177
Kaip neišmatuojama dangaus aukštybė ir jūros gilybė, taip neapsakoma ir to šlovingojo valdovo galybė ir narsumas. Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir valdant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų žemė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos im peratorium igyveno su juo didelėje meilėje. Kartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, Didžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Vengrų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam atvykti.
Visų LDK žemių seimas Vilniuje 1492 m. liepos 18 d. patvirtino Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 305
1 Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandrų patvtitino visų LDK žemių seimas Vilniuje, 1492.VII.18.
Įvadinio straipsnio autorius teigia, kad Narbutas priešinosi mėginimams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes paversti Lenkijos provincija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
Šitaip T. Narbutas pasisakė prieš vieningos Lenkijos atkūrimo šalininkų mėginimus paversti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes eiline provincija. Jo parašytas istorijos veikalas turėjo priminti Lietuvos bajorams, kas jie yra iš tikrųjų. LTI T. Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių raidą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. 1569 m. unija - tai savarankiškos LDK egzistavimo pabaiga.
Edukacinės komisijos pertvarkyta valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šios – į apygardas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 88
Edukacinė komisija ėmėsi permainų ir stengėsi sukurti vientisą švietimo sistemą. Valstybė buvo padalyta į Lenkijos ir Lietuvos švietimo provincijas, o šios – į apygardas. Lietuvos provincijos švietimą tvarkė reformuotas Vilniaus universitetas.
LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės 1406-1408 m. karo veiksmai vyko LDK rytų pasienyje, Ugros ir Okos upių ruože.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 252
* Čia labai apibendrintai Ir glaustai kalbama apie LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės karų 1406— 1408 m. Karo priežastis buvo ne du bebrai ir trys statinės medaus, o Vytauto programa Išplėsti savo įtakų Pskovo Ir Didžiojo Naugardo bajorų respublikose ir pasodinti ten savo vietininkus. Karo veiksmai ėjo LDK rytų pasieniu, Ugios Ir Okos upių ruože, daugiausia dabartinės Kalugos srities teritorijoje.
Vytautui galutinai prijungus Smolenską prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Jurijus Svetoslavovičius persikėlė į Didįjį Naugardą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 238
1). '* Jurijus (Georgijus) Svetoslavovičlus — paskutinis Smolensko kunigaikštis (1386— 1392 ir 1401— 1404). Vytautui galutinai prijungus Smolensku prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, persikėlė į Didįjį Naugardų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pavietų žemės teis mų kūrimo procesas buvo ilgas ir komplikuotas, prasidėjęs dar XVI a.
Žemės teismo knygų, išlikusių Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve Minske, apžvalga iki 1600 m.: žemės teismo knygos kaip šaltinis tiriant bajorijos istoriją
PDF 1
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pavietų žemės teismų kūrimo procesas buvo ilgas ir komplikuotas, prasidėjęs dar XVI a. 4 dešimtmetyje, kai I Lietuvos Statute 1529 m. bajorijai buvo numatyta galimybė dalyvauti regioninių didžiojo kunigaikščio vietininkų teismų darbe. Nuo to amžiaus 5-ojo dešimimečio pradžios kai kuriuose valstybės administraciniuose centruose veikė Statute numatyti vadinamieji „žemės teismai", iš valdovo vietininkų teismo pamažu tapę išsodintųjų, parinktųjų (cydbu ebtcajKeubie) teisėjų teismu. Pradėtos reguliariai vesti tų teismų knygos, kas įrodo, kad iš esmės senasis vadinamasis „žemės" teismas (iki II Lietuvos Statuto priėmimo) buvo pilies teismo sinonimas, o pats teismo pavadinimas tada dar nebuvo nusistovėjęs. Tačiau bajorijos tai jau netenkino - ji turėjo sektiną precedentą - Lenkijos bajorų teismus.
Teodoras Narbutas vaizduoja, kad kryžiuočiai didžiavosi išlikusia tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Žemaitiją laikė išimtimi dėl jos neatsimetimo nuo pagonybės ir neaiškios Skirgailos valdžios.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 374
Dargi kryžiuočiai didžiavosi užsilaikiusia tvirta taika su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tik Žemaitija, kaip kraštas užsispyrusiai neatsimetantis nuo pagonybės ir nebuvęs aiškioje Skirgailos valdžioje, buvo išimtis.
Teodoras Narbutas teigia, kad Vytautui suteiktas didžiojo kunigaikščio titulas buvo spąstai lietuviams, kuriais siekta palenkti valsčius, nutraukti ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir susilpninti valstybę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 385
Užtat lengva suvokti, kad tai buvo tik spąstai lietuviams, kad į savo pusę palenktų daugiau valsčių, nutrauktų susiklosčiusius įprastus ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, susilpnintų visą valstybę, suteikdami vaizduotėj e susikurtą didžiojo kunigaikščio titulą nelaimingojo Vytauto asmeniui, kuris iš tiesų ėmė vadintis Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios didžiuoju kunigaikščiu, o vėliau vienu kartu paminti po kojomis ir tas fantazijas, ir tas tariamas laisves, o savo geležinio skeptro valdžią išplėsti nuo Neries iki Dnepro.
Alfredas Bumblauskas teigia, kad LDK istoriją siekiama priderinti prie dominuojančių Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ar Ukrainos tautinių naratyvų.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 318
ra Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos arba Ukrainos istorijos dalis, o tai visada lemia ne siekį matyti LDK visumą, o siekį priderinti LDK istoriją prie dominuojančių tautinių naratyvų. • Z. Kiau
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė čia įvardijama kaip vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybė.
„Mes, Lietuva.“ LDK bajorija XVI a.
PDF 26
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo vėlyvųjų viduramžių Vidurio Europos valstybe; Lietuvos kultūros modelis XV a. turėjo turinio ir formos bruožų, būdingų vėlyvųjų viduramžių Europos kultūrai.
1500–1503 m. Maskvos ir Lietuvos valstybių kare LDK pusėje stojo Aukso ordos chanas Sich-Achmetas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 320
Sich-Achmetas buvo Achmato sūnus, paskutinis Aukso ordos chanas. 1500—1503 m. Maskvos ir Lietuvos valstybių kare stojo LDK pusėn, tikėdamasis iš jos paramos prieš bendrų priešų — Krymo chanų Mengll-Girėjų, kuris savo možiu siekė pašalinti SichAchmetų ir sujungti savo valdžioje visas totorių ordas
Istorinė Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, apėmė lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir ukrainiečių politinio, socialinio bei kultūrinio paveldo arealą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 4
Istorinė Lietuva, arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, - tai lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, ukrainiečių politinio, socialinio, kultūrinio paveldo arealas.