Tai epochos bruožas, o ne arogantiška Jogailos laikysena: juk galima teigti, kad sutartį sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 41
Sudarydamas Krėvos sutartį, Jogaila, kaip ankstyvasis monarchas, visą valstybę laikė savo nuosavybe ir manė galįs elgtis su Lietuva kaip patinka. Tai epochos bruožas, o ne arogantiška Jogailos laikysena: juk galima teig- ti, kad sutartį sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Kitaip nei Lenkijoje (jos valstybingumą greta monarcho įkūnijo valstybės taryba ir jau buvo pradėjęs veikti bajorų seimas), Lietuvoje, be didžiojo kunigaikščio, kitos institucijos, kuri galėtų išreikšti Lietuvos valstybės va- lią, nebūta.
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir egzistavo atsivėrusių naujos veiklos erdvių paritetas: Gediminaičiams buvo dalijamos kunigaikštijos Lenkijoje, o lenkų pareigūnai, gavę valdovo įgaliojimus, siunčiami Lietuvon, lietuvių kariuomenė talkino lenkams, o lenkų –.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 41
Tačiau didžiausias Krėvos sutarties minusas, kad viską palikta lem- ti ne teisiniams, o realiems valstybių santykiams – čia Lietuvai ir glūdėjo didžiausias pavojus. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir egzistavo atsivėrusių naujos veiklos erdvių paritetas: Gediminaičiams buvo dalijamos kunigaikštijos Lenkijoje, o lenkų pareigūnai, gavę valdovo įgaliojimus, siunčiami Lietu- von, lietuvių kariuomenė talkino lenkams, o lenkų – lietuviams, bet pirmu atveju talkininkus kontroliavo Lenkijos valstybės institucijos, o antruoju – tai galėjo atlikti tik bendrasis valdovas, tačiau jis rezidavo Krokuvoje (kur, kitaip nei Vilniuje, buvo pripažintos Europos valstybės monarchas) ir jį supo Lenkijos valstybės taryba. Lietuvių pareigūnus įtraukus į Lenkijos valstybės institucijas, Lietuva darėsi provincija, personalinės unijos nu- lemta valstybių sąveika naikino Lietuvos valstybingumą.
Kai 1815 m. Vienos kongreso nutarimu iš didesnės dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, įskaitant Lietuvos Užnemunę, buvo sudaryta Lenkijos karalystė, vadinamoji Kongresinė Lenkija, jos sostas paveldėjimo teise perduotas Rusijos valdančiajai dinastijai.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 104
Kai 1815 m. Vienos kongreso nu- tarimu iš didesnės dalies Varšuvos kunigaikštystės žemių, įskaitant Lietu- vos Užnemunę, buvo sudaryta Lenkijos karalystė, vadinamoji Kongresinė Lenkija, jos sostas paveldėjimo teise perduotas Rusijos valdančiajai di- nastijai. Lietuvos bajorija reiškė pageidavimus prisijungti prie šio darinio, tačiau Aleksandras I nesutiko.
Ir kai kunigaikštis Jogaila atsisėdo Krokuvoje ir Krokuvos karalystė 5 jį paėmė, tada aš vėl pareiškiau savo tikėjimą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 178
Ir aš prieš savo norą, jų valią vyk\ndydamas, tariau: aš priėmiau rusų tikėjimą ir pareiš\nkiau tai viešai žmonėms, o sykiu slaptai laikiausi savo \ntikėjimo, kurj pirma buvau priėmęs, krikščionių tikė\njimo. Ir kai kunigaikštis Jogaila atsisėdo Krokuvoje ir \nKrokuvos karalystė 5 jį paėmė, tada aš vėl pareiškiau \nsavo tikėjimą. Ir taip aš ir šiandien laikausi krikščionių \ntikėjimo.
Lenkijos karalius Kazimieras Didysis mirė 1370.XI.5, nepali kęs vyriškos lyties įpėdinių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 237
1 Lenkijos karalius Kazimieras Didysis mirė 1370.XI.5, nepali\nkęs vyriškos lyties įpėdinių. Jo vietą 1370—1382 m. užėmė Veng\nrijos karalius (1342—1382| Liudvikas Didysis iš Anžū (Anjou) di\nnastijos. Pats Liudvikas gyveno Vengrijoje, o Lenkiją valdė per \nsavo motiną Elžbietą ir Opolės kunigaikšti Vladislovą.
Miechovitos Lenkijos istorijomis — yra iš jų nurašytos, perdirbtos ar origina lios.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 183
Svarbiausiais atvejais, kiek leido vieta, teksto paaiškinimuose nurodoma, kaip Bychovco kronikos žinios santykiauja su kitais Lietuvos metraščių sąvadais bei su J. Dlugošo ir M. Miechovitos Lenkijos istorijomis — yra iš jų nurašytos, perdirbtos ar origina lios. Plačiau paaiškinami taip pat tie istoriniai įvykiai, apie ku riuos Bychovco kronikoje pasakojama klaidingai arba iškreiptai. Kadangi paaiškinimuose, taupant vielą, ne visur nurodomi panaudoti šaltiniai, pabaigoje pridedamas atskiras literatūros są rašas.
Bychovco kronikos autorius vietoj pasakojimo apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion pateikė savą konflikto dėl Podolės versiją.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 265
LDK metraščių TS ir PS nuorašuose yra atskiras pasako|imas apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion, Vytautui mirus, bet BK autorius jo j savo tekstą nebojtrauke, jo vieton patelkdamas savo originalią literatūrine konflikto dėl Podolės versiją. (Pagal Lenki jos feodalų pozicijas š) konfliktą plačiau ap-ašė J. Dlugošas). Čia dėstomas Jogailos Ir Švitrigailos dialogas Podolės klausimu turėjo būti Vytauto mirties ir laidojimo metu. ne vėliau kaip 1430X1.7, o ne praėjus dvejiems metams |io Vytauto mirties. s Kad Jogaila tikrai buvo sulaikytas Lietuvoje, netiesiogiai liu dija paliaubų sutartis tarp Jogailos ir Švitrigailos, sudaryta Tra kuose 1430.XI.7, kuria Jogaila pasižadėjo įsakyti savo pareigū nams sugrąžinti užimtąsias Podolės pilis Lietuvos Didžiajai Kuni gaikštystei.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Ir kai šlovingasis val dovas Vytautas užpykdavo ant kurios nors šalies ir pa norėdavo kurią nors šalį nubausti, karalius Vladislovas visuomet suteikdavo jam pagalbą, Įo kai kada pats vykdavo jam į pagalbą). Tarnavo jam ir kiti Rytų valdovai. Taip pat ir Mask vos didysis kunigaikštis gyveno su juo didelėje meilėje. Ir kiti Vokietijos didieji kunigaikščiai tarnavo jam su visais savo miestais ir su žemėmis. O tie Vokietijos di dieji kunigaikščiai vokiečių kalba vadinosi magistrai3.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Atskirus šio maišto epizodus pla čiau aprašo J. Dlugošas ir rusų metraščiai |PSRL, t. IV, p. 92—93; V, p. 239; VIII, p. 51; XV, p. 443). 3 Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis, 1381 m. grįžęs iš emigracijos į Polocką, antrą kartą stojo prieš Jogailą ryšium su jo iškilimu į Lenkijos karalius. Užsibrėžęs atplėšti Polocko kuni gaikštystę nuo LDK ir paversti ją savo įpėdinių valdoma atskira valstybe, Andrius Algirdaitis 1385 m. spalio 10 d. aktu pasidavė Livonijos ordinui kaip pastarojo vasalas.