Latvijos Henrikas tikruosius latvius vadino „Lethi vel Lethigalli“ ir aiškino, kad jie deramai vadinami Lethigalli.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola. Latvijos Henrikas juos vadino « Lethi vel Le _t_ _th_ igalli», kartą paaiškindamas « qui proprie dicuntur Lethigalli» (X, 3). XII-XIII amž.
Balinskis latvius priskyrė vienai iš šešių pagrindinių lietuvių tautos atšakų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.
II tūkstantmečio pradžioje latviai pradėjo formuotis kartu su prūsų, jotvingių ir lietuvių tautomis.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 22
Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
Kronikoje vaizduojamu laikotarpiu latviai, lietuviai ir prūsai laikomi baltais, siejamais kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos ir teritorijos bendrumo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 7
Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių.
Latviai asimiliavo dalį išnykusių kuršių, žiemgalių ir sėlių kilčių teritorijų.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Latvių ten atliktas asimiliacijos faktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių sritis yra asimiliavę lietuviai. Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola. Latvijos Henrikas juos vadino « Lethi vel Le _t_ _th_ igalli», kartą paaiškindamas « qui proprie dicuntur Lethigalli» (X, 3).
Tikrieji latviai Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola. Latvijos Henrikas juos vadino « Lethi vel Le _t_ _th_ igalli», kartą paaiškindamas « qui proprie dicuntur Lethigalli» (X, 3). XII-XIII amž.
XII-XIII a. sandūroje latviai gyveno dešiniajame Dauguvos krante, dabartinėje Latgalijoje ir rytinėje Vidžemėje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Latvijos Henrikas juos vadino « Lethi vel Le _t_ _th_ igalli», kartą paaiškindamas « qui proprie dicuntur Lethigalli» (X, 3). XII-XIII amž. sąvartoje latviai buvo vieninteliai baltai, kurie jau nuo seniau buvo įsikūrę dešiniajame Dauguvos krante, apimdami dabartinę Latgaliją ir rytinę Vidžemės dalį nuo Aizkrauklės prie Dauguvos iki Burtnieko ežero. Toliau į vakarus gyveno suomių-ugrų kiltis lybiai, apimdami abiem pusėm Dauguvos žemupį (apie Rygą), Kuršo šiaurinį galą ir visą Latvijos Baltijos kranto ruožą.
Tikrieji latviai naujojo geležies amžiaus pradžioje pradėjo ryškiau kalbiškai skirtis nuo lietuvių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 125
Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žinomi kaip Liet’gola. Latvijos Henrikas juos vadino « Lethi vel Le _t_ _th_ igalli», kartą paaiškindamas « qui proprie dicuntur Lethigalli» (X, 3). XII-XIII amž.
Vokiečiai ir latviai, įsivėlę į Livonijos vidaus karą, neturėjo laiko niokoti Lietuvos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 84
Kukovaitis, gavęs iš tėvo valdžią, pats stropiai sau- 93 ## Puslapis 84 1221 m e ta i K u k o v a itis — L ietu v o s ir Ž e m a itijo s k u n ig a ik štis gojo taiką, būdamas beveik iš visų pusių apsuptas bičiulių; vakaruose—prūsų- rytuose — brolio Ginvilos, Polocko kunigaikščio, pietuose jotvingių ir Skirmanto, Naugarduko kunigaikščio. Grėsminga tebuvo šiaurė, tačiau tos pusės saugumą laidavo tai, kad vokiečiai ir latviai, įsivėlę Livonijoje į vidaus karą, neturėjo laiko niokoti Lietuvos. Todėl, būdamas ramus dėl vidaus reikalų, Kukovaitis galėjo siųsti didesnę pagalbą Skirmantui į Rusią.
Narbutas rašė, kad latviai dievą Drebbkuls siejo su žemės drebėjimu ir padavimu apie supykusio Likimo plakamos žemės drebėjimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 91
Tautų neapykanta yra senų pirmykščių laikų palikimas. Latviai šį dievą vadino Drebbkuls, kadangi jo galybei priskirdavo žemės drebėjimą: mat, kaip sako liaudies padavimai, kai Likimas užsirūstina ant žemės, tai ją, vargšę, taip plaka, kad visa dreba. Latvių žemėje žemės drebėjimai nežinomi, taigi šį pasakojimą šios tautos protėviai turėjo atsinešti iš šiltesnių kraštų; tas pasakojimas išlikęs iki šiol'.
Narbutas sprendė, kad latviai Bubbulį vaizdavo baisų, nes vaikams gąsdinti sakydavo: „Ateina Bubbulis - paims, pagriebs“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 99
Straipsnyje „Stabai“ pamatysime tam tikrą to dievo paveikslą. Latviai, matyt, vaizdavo jį baisų ir nepatrauklų, kadangi dar dabar, norėdami pagąsdinti vaikus, jiems sako: „Ateina Bubbulis - paims, pagriebs“. Jį taip pat vadino Tiimpus, lik jis visai nesusijęs su Atrimpos, kaip norėtų Stenderis, tai buvo paprastas girtuoklių globėjo epitetas.
Pasak Stenderio, latviai kiekvieną deivę vadino motina, o dievą - tėvu, todėl mitus siejo su vyriškąja ir moteriškąja dievybės lytimis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 114
28 Ponas Adomas Borovskis*. 1 Latviai kiekvieną deivę vadino motina (Mathe), ir, jų supratimu, beveik kiekvienas dalykas, turintis savo dievą, - kiekvieną iš jų apskritai vadino tėvu (Thews), - turėjo ir savo deivę, kitaip sakant, jiems kiekvienas mitas siejosi su dievybės vyriškąja ir moteriškąja lytimis. Tokia Stenderio nuomonė (Lettische Grammatik).
Narbutas rašė, kad latviai šią dievybę žinojo kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip vadinamą Szkahde.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 126
Beje, labai gali būti, kad vėlesniais laikais ir stabmeldystei išnykus liaudis klydo apibūdindama dievybių lytį, bet ne čia esmė; tai lengvai ištaisoma, jeigu tik atsirastų kokių nors žinių apie šį dalyką. Latviai žinojo šią dievybę kaip Pilviką (Pelwihkse), kitaip Szkahde. Stenderis, tuose savo latvių mitologijos straipsniuose saviškai pateikdamas klaidingas išvadas, nutolsta nuo esmės ir tiesos.
Pasak Rusovo, latvių jaunimas garbino deivę Dahkla kaip laisvės ir vyriškumo globėją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 130
Nuženk iš dangaus, pasigailėk) Mielai atidaviau savo laikrodį bajorui, kuris man tą dainelę užrašė ir tiksliai išvertė į lenkų kalbą Seredžiaus miestelyje 1805 metų liepos 17 dieną. Rusovas sako, kad latvių jaunimas garbino tą deivę, vadindamas Dahkla, kaip laisvės ir vyriškumo globėją. Tą patį mitą pastebi Stenderis, bet dėl savo keistos etimologizacijos sudvejina: vienur vadinaDekkla, kitur - Tikla.
Narbutas rašė, kad latviai mirusiųjų valdovę vadino Welli-Deewa, o šios deivės apeigos sietos su laidotuvėmis ir Vėlinėmis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 130
Senovės prūsai ją, kaip mirusiųjų valdovę, vadino Giltine 10 10 Rėza. Dainos. 130 ## Puslapis 130 (Giltine)10. Latviai, teikdami tą pačią prasmę, vadino Welli-Deewa. Šios deivės garbinimo apeigos buvo rengiamos per laidotuves ir Vėlines.
Pasak Stenderio, latviai turėjo deivę Dyža arba Dysza, kuri savo ypatybėmis visiškai atitiko Pergrubę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 132
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią vadino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Pergrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
Narbutas teigė, kad latvių sapnų aiškinimai turėjo ypatingų ir kartais skirtingų bruožų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 140
„Tiek visos senovės tautos, tiek lietuviai tikėjo sapnais; todėl ne stebuklas, kad tas tikėjimas išlikęs iki šiol. Tačiau latvių sapnų aiškinimai turi kažko ypatingo, o kai kada - skirtingo. Pavyzdžiui, kai suaugusi mergina sapnuoja medų, tai jai pranašauja, kad per anksti praras mergystę.
Narbutas manė, kad Mėšlų bobą, namų šiukšlių globėją, žinojo tik latviai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 147
Mėšlų boba (Mahslu Baba) Deivė, iššluojamų iš namų šiukšlių globėja. Jos garbei šeimininkės savo darželiuose laikydavo nedidelę mėšlo arba šiukšlių krūvą. Deivė pasirodydavo kaip labai iškaršusį ir drebanti maža senutė. Atrodo, ją žinojo tik latviai, kadangi kur nors kitur nieko panašaus nematome.
Narbutas rašė, kad latviai turėjo bičių dievybę, vadinamą Uhsinsz arba Szwets uhsinsz.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 147
Austėja (Austheja) Deivė, bičių ir bitininkystės globėja. Jos buvo šaukiamasi geidaujant iš kur nors atklydusį jaunų bičių spiečių įsivilioti į savo avilius ir dreves. Ji taip pat turėjo galios saugoti bites nuo kenksmingų vabzdžių ir kitų nutikimų. Lasickis jos išsamiau neaiškino. Latviai taip pat turėjo bičių dievybę, vadinamą gana panašiai - Uhsinsz arba Szwets uhsinsz21.
Narbutas rašė, kad atminimas apie Žemės motinos garbinimą išliko tik Latvijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 149
Žemės motina (Žemines Mahti) Požemio deivė, gyvenusi žemės viduryje. Jeigu kas nors numesta ant žemės arba pamesta, jos galia sugrąžinti to prašantiems. Jos patarnautojos buvo šventosios mergelės-Sutektas mejtas, nemarios mergos. Savo garbintojams toji deivė teikdavo savo malonę, leisdama toms mergelėms per naktį nudirbti įvairius nebaigtus darbus, kad po nakties žmonės rastų viską gatava. Atminimas apie šios deivės garbinimą išliko tiktai Latvijoje22 23 *.
Pasak Stenderio, latviai Datoną vadino Pilnyčiu (Pilnitis).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 159
Datonas (Datonus) Dievaitis, žemių arba visokio turto dalytojas. Tik tiek apie jį papasakojo Lasickis. Tenka spėlioti, kad tai buvo savotiškas Plutono sekimas. Latviai, pasak Stenderio, jį vadino Pilnyčiu (Pilnitis).
Narbutas rašė, kad latviai Girystį vadino Meszu Deews, miškų dievu, arba Meschu Wihrs, miškiniu žmogumi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 177
Girystis (Giristis) Miško dievaitis, Šilinis, miškų baidyklė. Šis vardas paimtas iš Ksavero Bogušo pastebėjimų. Mūsų kaimiečiai savo pasakojimuose jį vadina kitaip - Pušiniu (Pusinas). Latviai jį taip pat vadina Meszu Deews, miškų dievu, arba Meschu Wihrs miškiniu žmogum.
Narbutas rašė, kad Latvijos kaimiečiai šiaurės pašvaistę aiškino posakiu „Johdi Kaujahs“, reiškiančiu, kad dvasios kaunasi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 183
Juodas (Johds) Laukų arba miškų velnias, tam tikra dvasių gąsdintojų rūšis. Daugiskaita Juodi (,Johdi) reiškia oro dvasias, mirusiųjų vėles. Latvijos kaimiečiai, išlaikę tą mitą, dar ir dabar, išvydę šiaurės pašvaiste, sako: Johdi Kaujahs, dvasios kaunasi.
Narbutas rašė, kad latviai Saulės aptemimą vadino Majtaszana arba Saules majtaszana, Saulės gadinimu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 185
Didingai riedėdama savo keliu, apžvelgusi visą pasaulį, kuris, lietuvių supratimu, buvęs ne apvalus, o plokščias ir ovalus, kaip lėkštė, priartėdavo prie jūros, nugrimzdavo joje nusimaudyti ir vykdavo į savo rūmus nakties poilsio. Tačiau tam tikru metu atsitikdavo, kad drakonai ir kerėtojai užpuldavo dieną bebėgančią Saulę, todėl kildavo kova, ir Saulė aptemdavo. Latviai šį nutikimą vadina Majtaszana arba Saules majtaszana, Saulės gadinimu.
Narbutas rašė, kad latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Lasickis apie senovines apeigas sako: „Į tam tikrą šventę pakviestas aukotojas maldomis ir užkeikimais sušaukia naminius žalčius; šie baltu rankšluosčiu užšliaužia ant stalo ir ragauja valgių, kuriuos paskui žmonės suvalgo, bet jeigu žalčiai nenorėtų išlįsti arba ėsti, tai reikštų gresiančią namui didelę nelaimę“. Latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas. Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai.
Narbutas nurodė, kad latviai pasakojimuose lapę vadino kapsu Kuhmina, o vilką - Wilks snohts.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 210
Latviai vadina lapę kapsu Kuhmina - lapė kūma, Wilks snohts (gal veikiausvohts) - vilkas svainis (piršlys. -R. J.). Žmonių pasakojimuose arba pasakose gyvuliai kalba ir veikia kaip pas Ezopą.
Narbutas rašė, kad latviai murgiais vadino karuose už tėvynę žuvusių didvyrių šmėklas, kurių būstinė buvo danguje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 223
Murgiai (Murgi) Šitaip latviai vadino žuvusių karuose už tėvynę didvyrių šmėklas, kurių būstinė buvo danguje. Jos lenkyniaudavo ugniniais vežimais. Danguje jos kaudavosi su Juodžiais (Jodsy), tai yra su piktosiomis dvasiomis.
Narbutas rašė, kad latviai kai kurias upes laikė šventomis, o XVII a. Livonijoje dėl Vyhandės upelio užtvenkimo kilo maištas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 230
6. Latviai karštai tikėjo, kad kai kurios upės yra šventos. Paprasti žmonės taip smarkiai tikėjo jų šventumu, kad dar XVII amžiuje Livonijoje buvo prieita prie maišto (jo nebuvo galima sulaikyti be kraujo praliejimo) vien dėl tos priežasties, kad Vyhandės (Woehhande) upelis buvo užtvenktas, nes norėta ant jo įrengti malūną .
Narbutas aiškino, kad latviams Barnis reiškė tikrąjį burtininką ir buvo siejamas su žodžiu Bart - kerėti.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 296
O jų sugebėjimai ir išmonė, tamsių žmonių akimis, viršijantys kitų sugebėjimus, praradus anksčiau turėtą pagarbą, pavertė juos kerėtojais. TodėlBurtinikas ir Ciustinikas tikrasis burtininkas - lietuviams buvo lygiareikšmiai žodžiai; latviams tą patį reiškė Barnis nuo žodžio Bart - kerėti. Panašiai slavų Guslarz (kerėtojas) iš Gęsl, Husla - styginis instrumentas .
Narbutas rašė, kad latviai vilkolakiu (Wilkats) vadino kerėtoją, mokantį pasiversti vilku.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 301
Latvijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32. Vilkolakis (Wilkats) Latviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mūsų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas. Šis nevidonas pridaro neapsakomai daug žalos.
Narbutas lygino alaus pavadinimus ir nurodė, kad latviai šį gėrimą vadino Alius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 309
Tuo klausimu išsamiai įtikina Cackis1. Skandinavai ir jų giminaičiai germanai tą gėrimą vadino A e l, Al, rusinai - Ohij1 2, lietuviai vadina alumi (Alaus), prūsai Alus, latviai Alius. Ponas Rėza „Dainų“ komentaruose pažymi, kadAlus aiškiai skiriasi nuo to, kas Prūsų šalyje vadinama Bier.
Narbutas rašė, kad latviai didelius pilkapius padavimuose apie milžinus vadino milžinkapiais, Milsu Kappi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 373
Lietuvoje pilkapiai randami labai retai, dažnai slypi giliai po žeme ir aptinkami dažniausiai atsitiktinai, kasant žemę*. Latviai savo krašte iki šiol rodo didelius pilkapius, kuriuos savo padavimuose apie milžinus arba didelius žmones vadina milžinkapiais, M ilsu Kappi. Tie sampilai priklauso tolimai senovei; tokių padavimų yra ir kitose lietuvių genties tautose.
Narbutas prieštaravo Mechovitai, pabrėždamas, kad latviai tebekalba savo kalba ir tobulina jos raštą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 437
Tito tarpu Žemaitijoje, kuri yra penkiasdešimt romėniškų mylių ilgio, ir Lietuvoje, kuri yra trisdešimt romėniškų mylių ilgio, sodžiuose šneka lietuviškai, o didžiojoje dalyje lenkti kalbą pripažįsta, ir kunigai jų bažnyčiose lenkiškai pamokslauja). Viskas pasakyta teisingai ir bešališkai, išskyrus apie latvius, kurie ir šiandieną tebešneka savo kalba, o be to, ir jos raštą tobulina. Tuo tarpu jotvingių kalbos neturime jokio aiškesnio pavyzdžio, todėl ir negalime pa tikrinti Mechovitos nuomonės.
Teodoras Narbutas spėjo, kad Latvijos pradžią galėjo lemti jos atskyrimas nuo viengenčių lietuvių ir prūsų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 250
Taigi labai tikėtina, jog ji lietuvių žemes padalijo į dvi dalis nuo Neries Dubysos ir jūros link'. Tai ir galėjo duoti pradžią 239 ## Puslapis 250 q Latvijai, kuri buvo atskirta nuo viengenčių lietuvių ir prūsų. Be to, reikia manyti, jog šį bendrą tautų lizdą svetima gentis dalijo nemažą laiko tarpą, nes latvių tarmė labai ryškiai nutolo nuo gimtosios lietuvių kalbos; šis faktas nėra toks ryškus nei prūsų, nei he rūtų kalbose, nes tarp jų kontaktai nebuvo nutrūkę.
Teodoras Narbutas latvių kalbos skirtumą nuo estų grindė Stenderio žodžiais apie latvių ir estų nesimaišymą Kurše.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 256
Trumpiausiai į tai atsakome pateikdami Kuršo pamokslininko ir latvių gramatikos autoriaus Stenderio žodžius. Stenderis, neketindamas atsakyti į Tuntnano prielaidą, bet tiesiog aprašydamas istorinius-topografinius šios tautos bruožus, rašo: „Latvių kalba yra nutolusi nuo šiaurinių kaimynų estų kalbos taip, kaip dangus ir žemė. Ir nors pačiame Kuršo viduryje yra dvi apskritys, kur kaimiečiai tarpusavy kalbasi estiškai, o su svetimšaliais — latviškai, bet tai niekados neturėjo jokios įtakos latvių kalbai, nes estai nesimaišė su latviais ir su jais nesituokė“2.
Teodoro Narbuto aprašyme Infliantų, arba Livonijos, Latvija buvo Dauguvos žemupyje, abiejose jos pakrantėse.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 290
283 Latgala, Letgola. Infliantų, arba Livonijos, Latvija buvo Dauguvos žemupyje, abiejose jos pakrantėse. Sis pavadinimas kilęs iš latviškų žodžių Liatwin gals, Lietuvos galas. Šios lietuvių tautos valdos yra iškovotos iš lyvių, todėl vadinamos Livonija labai seniai ir gerokai anksčiau negu IX amžiuje, nes rusų kronikos pačiais seniausiais laikais ten jau randa lietuvių giminės genčių.
Tuomet latviai, paklaikę iš siaubo, ėmė prašytis atleidimo.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 263
Tuomet latviai, paklaikę iš siaubo, ėmė prašytis atleidimo. Pasikvietė iš Holmo kunigus ir pirmieji penkiasdešimt priėmė krikštą, o rytojaus dieną apsikrikštijo dar šimtas atvykusių į Ikškilę. Tam, kad svetimšalių kariauną paakintų pasitraukti iš krašto, didikai priėmė kunigus į savo pilis, nuo kiekvienos žagrės paskirdami javų duoklę, ir tuoj pat pasiuntė pas Bremeno arkivyskupą žygūnus, prašydami pavesti jų kraštą naujam vyskupui.
Tikrieji latviai gyveno Kuršo ir Žemgalos kunigaikštystėse bei Piltenės grafystėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 290-291
Tikrieji latviai gyvena: 1) abiejose Kuršo ir Zemgalos kunigaikštystėse, taip pat Piltenės grafystėje; 2) toje Livonijos dalyje, kurią vadina Letlandija arba Latgala; 3) Lenkijos Livonijoje; 4) 1 Žemėlapis Kruzės veikale „Necrolivonica"**, 2 Lett. Gramm. 280 Lietuvoje prie Kuršo sienos, ypač dviejose liuteroniškose Žeimelio ir Biržų parapijose
Arba jie buvo latviai, kuriuos rusai ir dabar vadina Kreewi {ir.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 341
Arba jie buvo latviai, kuriuos rusai ir dabar vadina Kreewi {ir. Stender. Lettische Gramm.), arba lietuviai. Taip manyti galima pagal jų krašto padėtį
Lietuvių padermės tautos: senovės prū sai, galindai, sūduviai, kuršiai ir šiandieniai lietuviai, taip pat ir latviai, dėl dviejų priežasčių nusipelnė ypatin go slavų istoriko ir kalbos tyrinėtojo dėmesio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 15
Lietuvių padermės tautos: senovės prūsai, galindai, sūduviai, kuršiai ir šiandieniai lietuviai, taip pat ir latviai, dėl dviejų priežasčių nusipelnė ypatingo slavų istoriko ir kalbos tyrinėtojo dėmesio.
Vėliau paaiškėjo, jog ši malda buvusi latvių kalba.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 515
Vėliau paaiškėjo, jog ši malda buvusi latvių kalba.
Viskas pasakyta teisingai ir bešališkai, išskyrus apie latvius, ku rie ir šiandieną tebešneka savo kalba, o be to, ir jos raštą tobu lina.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 513
Viskas pasakyta teisingai ir bešališkai, išskyrus apie latvius, kurie ir šiandieną tebešneka savo kalba, o be to, ir jos raštą tobulina.
Atminimas apie šios deivės garbinimą išliko tiktai Latvi joje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 148
Atminimas apie šios deivės garbinimą išliko tiktai Latvijoje
Narbutas teigia, kad latviai savo krašte rodė didelius pilkapius, vadinamus milžinkapiais arba M ilsu Kappi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 371
Latviai savo krašte iki šiol rodo didelius pilkapius, kuriuos savo padavimuose apie milžinus arba didelius žmones vadina milžinkapiais, M ilsu Kappi. Tie sampilai priklauso tolimai senovei; tokių padavimų yra ir kitose lietuvių genties tautose.
Latviai iki šiol pamena Blukka wakars, tai yra rąstigalio vakarą, kuris švenčiamas per Kalėdas; tuo metu kaimiečiai ke lia vaišes, daug valgo, geria ir šokinėja per rąstigalį, kaip dykaduoniavimo simbolį, valkioja jį po kaimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 339
Latviai iki šiol pamena Blukka wakars, tai yra rąstigalio vakarą, kuris švenčiamas per Kalėdas; tuo metu kaimiečiai kelia vaišes, daug valgo, geria ir šokinėja per rąstigalį, kaip dykaduoniavimo simbolį, valkioja jį po kaimą
Narbutas sujun gia ne tik dvi lietuvių, bet ir kitų baltų - prūsų, latvių - mitolo gijos tyrinėjimo tradicijas, nes lietuviais pagal beįsivyraujantį ano meto požiūrį jis vadina visus baltus; prūsai ir latviai, anot jo, esą tik „atskiros lietuvių gentys“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 19
T. Narbutas sujungia ne tik dvi lietuvių, bet ir kitų baltų - prūsų, latvių - mitologijos tyrinėjimo tradicijas, nes lietuviais pagal beįsivyraujantį ano meto požiūrį jis vadina visus baltus; prūsai ir latviai, anot jo, esą tik „atskiros lietuvių gentys“, „atskiros lietuvių genties tautos“.
Latviai šį dievą vadino Drebbkuls, kadangi jo galybei pri skirdavo žemės drebėjimą: mat, kaip sako liaudies padavimai, kai Likimas užsirūstina ant žemės, tai ją, vargšę, taip plaka, kad visa dreba.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 90
Latviai šį dievą vadino Drebbkuls, kadangi jo galybei priskirdavo žemės drebėjimą: mat, kaip sako liaudies padavimai, kai Likimas užsirūstina ant žemės, tai ją, vargšę, taip plaka, kad visa dreba.
Latviai vadina jį Auskučiu (Auskuč).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 156-157
Latviai vadina jį Auskučiu (Auskuč). Jiems jis buvo ne tik žmonių ir naminių gyvulių gydymo globėjas, bet ir saugodavo 31 O pravvach. - T. II. - S. 185 (prierašas Nr. 1543)**. 32 Švięcki. Opis starožytnej Polski. Wydanie 2-gie. - T. II. S. 246***. 157 nuo visokių ligų
Latvių pranašautojai turėjo būrimo būdą, vadinamą Pimpolis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 305-306
Latvių pranašautojai turėjo būrimo būdą, vadinamą Pimpolis. Vaško rutuliuką, padarytą su tam tikromis apeigomis, su 40 Quae [domina] secundum ritum ipsorum sacra et prophetissa reputabatur... (Kurią [viešpaty], pasak savo pačių tikėjimo, jie laikė šventąja bei žyne <...>) Dusburg. - Pars III. - Cap. 4. 41 Liaudies padavimas nuo Pelesos krantų. 306 tam tikru magišku siūlu pakabindavo kamine. Buvo buriama stebint to rutuliuko judėjimą ir sukimąsi, ypač ieškant vagies
Narbutas teigia, kad latviai ištikimiau už lietuvius išsaugojo senųjų mėnesių atminimą ir skaičiavo trylika mėnesių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 324
Latviai ištikimiau išsaugojo senųjų mėnesių atminimą pagal skaičiavimą nuo jauno iki jauno mėnulio. Todėl jų mėnesiai neatitinka mūsiškių arba nesutampa su mūsų kalendorių skaičiavimu, nes jų yra trylika.